Išbandyti save kopose lietuviui nėra paprasta dėl paprastos priežasties – čia jų nėra. Bent jau tokių, kurių viršūnę galėtum pasiekti visureigiu. Artimiausiose valstybėse jų irgi nerasi, tad norint pasivažinėti smėlio karalystėje, tektų nuskristi į Afriką ar Artimuosius Rytus. Vien dėl pasivažinėjimo kopomis kelių valandų skrydžiui vargu ar kas ryžtųsi, tačiau kaip priedas prie atostogų tai yra puiki pramoga.
Visi Lietuvos lenktynininkai, turintys daug patirties kopose, pabrėžia šio reljefo išskirtinumą: kiekvieną kartą judėdamas viršūnės link nežinai, kas laukia už jos. Ar švelnus nusileidimas, ar gilus skardis, ar trumpas nusileidimas ir kilimas į dar vieną viršūnę. Stenogramos čia taip pat nepasirašysi: kopos kinta kasdien.
Ko reikia automobiliui?
Visureigis, važiuojantis kopose, turi turėti kiek įmanoma aukštesnę prošvaisą: su krosoveriais kaip „Nissan Qashqai“ ar „Toyota RAV4“ čia nebūtų ką veikti ir jų nuomos įmonėse nerasite. „Toyota Land Cruiser“, „Land Rover Discovery“ ar „Nissan Patrol“ yra tinkamesnis pasirinkimas kelionėms smėlio dykumose.
Antras dalykas, kuriuo išsiskiria dideli visureigiai – palėtinta pavara, kopose lengviausia važiuoti įjungus būtent ją. Ir, žinoma, visi keturi varomi ratai.
Šie trys elementai yra svarbiausi bet kurio kopas pasiruošusio šturmuoti visureigio atributai. Žinoma, išimčių rasime visur – pavyzdžiui, netgi Dakaro maratone šiemet vilčių konkurentams nepalikę „Peugeot 2008 DKR“ visureigiai yra varomi dviem ratais, tačiau tai yra dėl tokiems automobiliams galiojančių lankstesnių taisyklių. „Civiliniams“ automobiliams be keturių varomų ratų išgyventi aukštose kopose šansų mažai.
Turint automobilį, jį dar reikia paruošti. Tai paprasta – tereikia sumažinti padangų slėgį, maždaug iki 0,8–1 baro. Tai reikalinga, kad kuo didesnis padangos plotas liestųsi su smėliu – taip automobilis sunkiau smegs žemyn. Tai yra atvirkščias procesas važiavimui per sniegą ar ledą, kur siauresnės padangos suteikia nemažai privalumų.
Sumažinus slėgį, labai lengva numontuoti padangas, tad staigių judesių vairu, ypač judant kietesniu paviršiumi, reikėtų vengti.
Lengva susižeisti
Važiavimas per kopas nepasižymi dideliu greičiu, tačiau pavojų čia netrūksta. Pagrindinis jų – kertant kopos viršukalnę. Norint į ją užvažiuoti, reikia išvystyti santykinai didelį greitį, tačiau pačioje viršūnėje akceleratorių privalu atleisti ir ramiai nusileisti nuo žemyn.
Kodėl tai pavojinga? Kildamas į viršų, nežinai, kokio statumo bus nusileidimas. Jeigu šlaitas už viršūnės status, važiuojant per dideliu greičiu visureigis sekundės dalį pabus ore ir nosimi rėšis į smėlį. Tai yra pati dažniausia traumų priežastis bet kuriame dykumų maratone, nes nuo staigaus smūgio ypač kenčia nugara. Tokias traumas yra patyręs ir Saulius Jurgelėnas, ir daug kitų Dakaro ralio dalyvių – analogiškus smūgius patyrusiems žmonėms varžybos paprastai baigiasi.
Tuo pačiu tai yra didelis iššūkis. Važiuoti per lėtai negalima, nes neužkopsi į viršūnę – akceleratorių privalu spausti stipriai. Per anksti jį atleidus, įklimpsi smėlyje – traukos neturintis sunkus automobilis akimirksniu smenga į minkštą pagrindą. Per vėlai atleidus akceleratorių, gresia šuolis ir nugaros trauma. Tikslaus momento paieška, kada gi nukelti tą sunkią koją nuo akceleratoriaus, suradimas yra didžiausias malonumas kopose.
Kiekvienas toks momentas prilygsta šimtajai sekundės daliai, nukirptai nuo vieno rato įveikimo laiko lenktynių trasoje, kiekvieno gulinčio medžio įveikimui enduro motociklu, kiekvienos brastos pervažiavimui visureigiu. Arba, kalbant paprasčiau, yra tarsi narkotikas – įveikus vieną viršūnę, norisi dar ir dar.
15min žurnalisto kelionę apmokėjo „Toyota“. Straipsnio turiniui tai įtakos neturi.
