– Ką tik baigėsi 2021 metų Dakaro ralis. Koks jis pasirodė jums?
– Per visą šių lenktynių istoriją nebuvo dviejų vienodų Dakaro ralių. Ir šis buvo kitoks. Pradedant gana ilga trasa vienoje valstybėje. Trasų vaizdas afrikinis, bet kopose nėra mūsų žiūrovams egzotiškų afrikiečių, nėra baisaus skurdo vaizdų. Saudo Arabijos dykumos švarios, be šiukšlių, be didelio skurdo. Tačiau tokių įspūdingų kopų kaip Sacharoje čia nėra.
Dėl to atotrūkiai tarp varžovų dažniau matuojami minutėmis nei valandomis. Ralio dalyviai šiemet labiau bijojo ne kopų, o ilgų akmeningų ruožų, kurie žaloja lenktynininkų stuburus ir gadina automobilių pakabas bei padangas. Vien gamyklinė „Toyota“ trijų automobilių komanda sugadino 106 padangas.
Šių metų naujiena – istorinių automobilių klasė „Dakar Classic“, kurioje buvo 24 dalyviai. Jie važiavo kitu ritmu. Specialiuose ruožuose jų užduotis buvo atvažiuoti ne kuo greičiau, o kuo tiksliau pagal organizatorių pateiktas vidutinio greičio užduotis. Daugeliui pasirodė, kad tai tik linksmas turtuolių pasivažinėjimas po dykumą, turizmas. Tačiau iš tikro, norint įveikti kelių šimtų kilometrų trasą tiksliu greičiu, reikia nepaklysti, neužklimpti, nesudaužyti ratų, pakabos. Užduotis ne iš lengvųjų.
Klasikiniai automobiliai užpildė lengvųjų automobilių spragą. Dakaro ralyje visuomet startuodavo 130–180 automobilių. Šiemet jų buvo tik 75. Priežastis – pandemija, ekonomikos krizė. Bet mažiau nereiškė blogiau. Dalyvavo dauguma pasaulio maratonų elito. Geriausi pasaulio lenktynininkai visada yra geriausi, tad dauguma jų neleido lietuviams pasidžiaugti norimais rezultatais.
Dar vienas šio maratono ypatumas – smarkiai ūgtelėjusi bagių klasė. Prie starto linijos stojo net 61 tarakoną primenantis aparatas. Televizija rodė, kaip vienoje vietoje vienu metu lekia keli „tarakonai“. Kova buvo labai intensyvi, mat lenktyniavo daugybė žinomų sportininkų, kai kurie jų ligi tol Dakaro ralį buvo įveikę automobiliais ar motociklais. Į šią klasę juos paviliojo ne tik nauji įspūdžiai, bet ir gerokai mažesni biudžetai.
Pavyzdžiui, Dakaro ralį galintis laimėti automobilis kainuoja 800 000 eurų, o bagis tik... 130 000. Bagį, naudotą vienerius metus, galima įsigyti už 70 000 eurų. Panašu, kad kitais metais „tarakonų“ lenktynėse dalyvaus ir Lietuvos ekipažas. Tad beliks registruotis tik sunkvežimių ir klasikinių automobilių grupėse, kur mūsiškių dar nebuvo.
Džiugus buvo lietuvių finišas. Žinoma, išskyrus Vaidoto Žalos nesėkmę. Pasiekta labai daug. Visi finišavo labai gerose pozicijose. Aišku, patys sportininkai norėjo daugiau. Benediktas Vanagas tikėjosi finišuoti dešimtuke, apie antrą dešimtuką turbūt svajojo Edvinas Juškauskas ir Antanas Juknevičius. Iki šių tikslų jiems pritrūko labai nedaug.
Labai gerą rezultatą pasiekė Gintas Petrus: iš 75 startavusių atvažiavo 31-as. Naujuoju bagiu jis važiavo ramiu tempu, kartais greičio ruožuose lenkdamas Antaną su Edvinu. Lenkdavo ne lėkdamas, o nedaužydamas padangų, saugodamas automobilį, tiksliai orientuodamasis.
Bagis leido lengviau įveikti akmenuotus ruožus. Jame įrengta automatinė padangų slėgio kontrolės sistema leido reguliuoti padangų slėgį nesustojant ir neišlipant iš mašinos. Gintas niekada niekam nežadėjo jokių vietų jokiuose dešimtukuose. Važiavo smagiai, savo malonumui.
Beje, įdomu, kad trijų Lietuvos ekipažų automobilius puošė ir Portugalijos vėliava, mat net trys šturmanai buvo iš šios šalies.
– Kaip vertinate Dakaro ralio naujoko Laisvydo Kanciaus debiutą sunkiausiame dykumų maratone? Kokios jo perspektyvos, jūsų akimis?
– Manau, kad debiutantas Laisvydas pasiekė maksimumą. Startavo 16 keturračių, finišavo 11, jis finišą pasiekė septintas. Tai aukščiau vidurio. Puikus naujoko pasiekimas. Pats Laisvydas interviu sakė nesitikėjęs, kad Dakaro maratonas bus toks sunkus. Žiūrint maratono vaizdo įrašus jam atrodė, kad tai yra greitas ralis. Tačiau pasirodė, kad greitai važiuoti gali tik nedideles atkarpas. Visa kita – kova su akmenimis ir smėliu.
Tam reikia labai didelės fizinės ištvermės. Laisvydas nesudaužė technikos ir nepalūžo, važiavo savuoju racionaliu tempu. Tai yra geras protingo lenktynininko pasiekimas. Kalbant apie ateitį, viskas priklausys nuo to, ar Laisvydas jau užsikrėtė Dakaro virusu. Jeigu taip, bus ir didesnių pasiekimų.
– Ką manote apie neįtikėtinai trumpą Vaidoto Žalos kelionę Dakare? Po visus metus trukusio pasiruošimo tokia baigtis – rimtas psichologinis išbandymas. Ko palinkėtumėte V.Žalai?
– Akivaizdu, kad Vaidotas yra labai greitas lenktynininkas ir gali kovoti su greičiausiais. Tačiau ar su jais gali kovoti komandos piniginė, nežinau. Tik įtariu, kad už maratono lyderių nugarų guli kur kas didesni pinigų maišai. O turint didelius maišus pinigų galima dažniau keisti besidėvinčias detales, trasoje turėti savo komandos techninės pagalbos sunkvežimį, įsigyti naujesnį automobilį. Tad linkiu Vaidotui ypač dosnaus rėmėjo – tuomet svajonės turėtų išsipildyti. Juk dešimtuke šiemet buvo ir privačių komandų lenktynininkų, pavyzdžiui, lenkas Jakubas Przygonskis, rusas Vladimiras Vasiljevas, čekas Martinas Prokopas ir kiti.
– Arūnas Gelažninkas „vienišių“ įskaitoje užėmė pirmąją vietą, pasiekė geriausią asmeninį rezultatą Dakaro ralyje. Ar stebėdamas ralį tikėjotės tokio šio lenktynininko rezultato?
Nenorėdamas įžeisti kitų dalyvių, turiu pripažinti, kad Arūnas – vienintelis profesionalus Lietuvos lenktynininkas Dakaro ralyje. Jis ištisus metus tobulina fizinę formą sporto salėje, treniruojasi važinėdamas motociklu, periodiškai dalyvauja lenktynėse ir netgi spėja treniruoti kitų šalių sportininkus. Gruodžio mėnesį, prieš Dakaro ralį, jis išvyko į Jungtinius Arabų Emyratus ir ten treniravosi dykumose. Deja, visi kiti mūsų maratonininkai ištisus metus neturėjo nei rimtų treniruočių, nei varžybų. Galbūt išskyrus Vaidotą Žalą, kuris važiavo Lietuvos ralio čempionate. O treniruotės reikalingos bet kokiam sportininkui, siekiančiam pirmauti pasaulinėse varžybose.
Tad kai Arūnas pareiškė, kad važiuos „vienišių“ klasėje, tikėjau, kad jis bus vienas iš šios klasės prizininkų. Maratono metu buvo gražu stebėti jo važiavimą greičio ruožuose. Jis važiavo stabiliai, kaip traukinys, savuoju tempu, pernelyg nerizikuodamas, tausodamas save ir techniką.
– Kokia jums pasirodė šiųmetė Benedikto Vanago kelionė Dakaro ralyje?
– Gausi ir profesionali Benedikto komanda, naujas automobilis, gražios palapinės, aprangos atrodė tikrai puikiai. Jie labai gerai reprezentavo Lietuvą.
Lenktynėse komanda padarė klaidų – keitė daug padangų, turėjo navigacijos problemų. Tačiau tokios nesėkmės lydėjo visus.
Ko Benediktui trūko? Treniruočių! Varžybų! 2020 metais ekipažas nedalyvavo nė viename ralio reide. Bene visi, patekę į pirmąjį dešimtuką, buvo ne kartą važiavę ralio reiduose, kitaip treniravęsi.
Kitas svarbus dalykas – šiame Dakaro ralyje Benediktas startavo visiškai nauju, „neprijaukintu“ automobiliu. Atgauti formą, įprasti prie automobilio reikėjo vienos kitos dienos. Per jas prarastų 30 minučių pritrūko iki dešimtuko.
Prieš Benediktą finišavo išties labai didelę maratonų patirtį turintys vyrai, atstovaujantys aukščiausiai lygai, tad jam tikrai nereikia graužtis. Reikia tik gerai išanalizuoti klaidas ir tobulintis mažesnėse lenktynėse iki kito Dakaro maratono.
– Dakaro ralio finišą pasiekęs Antanas Juknevičius teigė, kad dabar šios lenktynės ne tokios, kuriose viską lemia žmogus, čia reikia greito automobilio. Ar sutinkate su šia mintimi? Kaip manote, kas yra svarbiausia sunkiausiame dykumų maratone?
– Taip, Antanas važiavo seniausiu automobiliu. Tai, be abejo, turėjo įtakos rezultatui. Ar tik to trūko iki vietos antrajame dešimtuke, žino tik Antanas su Dariumi.
Rezultatą lemia automobilis, abu jo vairuotojai, techninės komandos dydis ir banko sąskaita. Žinoma, dar yra toks mistinis dalykas kaip sėkmė. Dakaro ralyje kasdien rizikuoji. Šios lenktynės primena rusišką ruletę. Vieniems pasiseka, kitiems ne. Dulkėse lenkdamas gali pataikyti į griovį arba akmenį, bet gali ir nepataikyti. Versdamasis per kopą gali apsiversti arba gražiai nusileisti. Fortūna? Dakaro dievai? Sėkmė?
– Koks šių metų Dakaro ralio įvykis ar momentas jums buvo pats įsimintiniausias?
Momentai, kai Vaidotas Žala vertė uostyti savo sukeltas dulkes legendinius pasaulio pilotus Carlosą Sainzą ir Stefaną Peterhanselį, Arūno Gelažninko pergalė. Ir liūdnas momentas – dar vieno motociklininko mirtis.
