Jau pirmose čempionato lenktynėse gegužę Bikernieki trasoje (šalia Rygos), Sim Racer du kartus lipo ant pakylos. „Sinerta Racing“ komandai atstovaujantis lietuvis buvo greičiausias buvo ne tik abiejose trumpų nuotolių lenktynėse, bet ir pagerino oficialų trasos rekordą, ratą apvažiavęs per 1 min. 18,632 sekundės vidutiniu 167,9 km/val. greičiu.
Tas pats scenarijus pasikartojo Estijoje, Audruring trasoje po mėnesio. Sim Racer vėl triumfavo Baltijos šalių žiedinių lenktynių čempionate. Jis laimėjo abi vykusias kovas ir pagerino oficialų trasos rekordą, ratą apvažiavęs per 1 min. 13,724 sekundės. Tiesa, rekordą fiksavo ne kvalifikacijoje, o varžybų metu.
Artėjant šio savaitgalio lenktynėms, sportininkas netgi pristatė žaidimą, kuriame gerbėjai spėlioja, ar Sim Racer ir vėl pagerins trasos rekordą. Lietuvis kaitina aistras, sakydamas, kad iki šiol greitai nevažiavo, nes važiuos ateityje. Prieš šio savaitgalio BATCC lenktynes Estijoje (kuriose estai tikrai norės atsirevanšuoti), Sim Racer paklausėme tiesiai šviesiai: ar ketinimai pagerinti rekordą – labai rimti?
Sportininkas netgi pristatė žaidimą, kuriame gerbėjai spėlioja, ar Sim Racer ir vėl pagerins trasos rekordą
– Paeiliui pagerinote Bikernieki ir Audruring trasų rato įveikimo rekordus. Ar liko didelis rezervas dar kartą pagerinti rezultatą šį savaitgalį Pernu?
– Taip, greičio rezervas dar tikrai yra didelis. Tiek Audruring, tiek Bikernieki trasose. Skirtumas tik tas, kad Bikernieki rezervas yra ir iš manęs paties, ir iš automobilio. O Estijoje galimybes važiuoti dar greičiau praktiškai lemia tik automobilio galimybės. Nes mes iki šiol beveik neturėjome testų. Vis kažkas keisto atsitikdavo: tai orai sugesdavo, tai negalėdavome atsukti ratų.
Dėl šios priežasties normaliai neišbandėme automobilio nustatymų nei reguliuodami padangų slėgį ir sekdami temperatūrų pokyčius, nei su amortizatoriais, nei su aerodinamika. Arba pvz., toks niuansas – automobilis nenori suktis į posūkius, slysta priekis. Bandėme žaisti su stabdžių balansu. O paaiškėjo, kad šio automobilio filosofijai tiesiog reikia kitokių stabdžių kaladėlių.
– Kokia yra rato įveikimo rekordo gerinimo strategija? Kuriame rate
būna tinkamai įšilusios padangos? Tai lengviau padaryti kvalifikacijos
metu ar lenktynių?
– Kuriame rate įšyla padangos, priklauso nuo trasos temperatūros ir padangų mišinio. Mes naudojame kieto mišinio padangas, todėl net prie didelės trasos temperatūros padangos kibiausios būna tik 4-ame rate.
O greičiausią laiką užfiksuoti geriausia, be abejo kvalifikacijos metu. Nes tada vežame mažiausiai kuro, lenktynininkas neturi galvoti apie padangų saugojimą. Kvalifikacijoje važiuojame naujomis padangomis, kai lenktynėse jos būna jau naudotos.
Tik va, mums kažkaip nesisekė šių metų kvalifikacijose. Susidūrėme su „naujokų“ problemomis, todėl kvalifikacijose negalėjome normaliai važiuoti. Todėl greičiausi ratai ir buvo užfiksuoti lenktynėse, o ne kvalifikacijose.
O jei apskritai, tai strategija rato rekordo užfiksavimo metu lemia jau nelabai daug. Kur kas svarbiau, kaip tam buvo pasiruošta. Nes lenktynininkas didžiąja dalimi yra tik vykdytojas. Jis įvykdo tai, ką uždavė komanda, atlikdama namų darbus. Juk autosportas dar ir tuo žavus, kad iki pasirodymo varžybose yra visa aibė paruošiamųjų darbų. Ypač, jei nori laimėti.
– Lenktynių Audruring metu jums rimtą iššūkį metė Estijos (jau buvęs
rekordininkas) Oliver Tiirmaa su „Porsche“. Ar gali varžovai sutrukdyti
pasiekti rekordo?
– Nenoriu pasirodyti arogantišku, bet būsiu atviras. Realiai mes už 2, 3, 4-oje vietoje važiavusius sportininkus, taip pat ir Oliver Tiirmaa, buvome greitesni 3 sekundėmis viename rate. Žinant, kad Audruring trasa yra trumpa, tai skirtumas yra labai didelis. Net 1 sekundės skirtumas viename rate autosporte yra labai daug.
Be to, mūsų komandai „Lamborghini“ automobilis yra naujas ir nežinomas, o Oliver Tiirmaa komanda automobilį jau pažįsta ir kažkokio reikšmingesnio greičio jie jau nebeišsitrauks. Todėl, deja, bet rimtesnio iššūkio nesitikime.
– Pastebėjau, kad prieš varžybas Estijoje birželį mažai važiavote
treniruotėse ir nedaug kvalifikacijos ratų. Ar tausojate automobilį?
Ar dėl to, kad pasitikite savo sugebėjimais ir treniruočių jums
nereikia?
– Treniruočių labai reikia. Reikia ir man, bet šiuo metu svarbiausia yra išmokti dirbti su automobilio reguliavimais. Čia yra didžiausias menas. Ir čia galima laimėti daugiausiai greičio. Daug kas galvoja, kad reguliavimas padeda ištraukti daugiau greičio tik iš automobilio. Tačiau dažnai teisingas reguliavimas suteikia lenktyninkui daugiau pasitikėjimo automobiliu, todėl vien dėl to jis važiuoja kur kas greičiau. Esu matęs, kaip ilgų nuotolių lenktynėse vienas komandos lenktyninkas su tuo pačiu automobiliu buvo lėtesnis už kitą 2 sekundėm rate. Pakeitus reguliavimus, atsilikimas sumažėjo iki 0,5 sek.
Bet Audruring negalėjome važiuoti treniruotėse ir kvalifikacinėse, nes saugojome variklį. Priešistorė tokia, kad mūsų automobilio garsas buvo per didelis (kaip naujokų komanda, dar neturėjome tylesnės išmetimo sistemos versijos). Norėdami sumažinti garsą, savadarbiais būdais užkamšėme išmetimo sistemą, blokuodami išmetimą. Tai kenkė varikliui, todėl minimizavome praleistą laiką trasoje.
– Kokia jūsų ankstesnė patirtis autosporte. Juk pilotas be ilgos
istorijos negalėtų ateiti, sėsti į „Lamborghini“ ir staiga imti gerinti rekordus?
– Tikriausiai ši tezė yra teisinga. Bet vis tiek turiu likti prie savo versijos – kad aš pradėjau nuo simuliatorių. Ir, jei rimtai, šiuolaikiniai simuliatoriai ugdo vienus svarbiausių įgūdžių, reikalingų lenktynininkui.
Simuliatoriuose puikiai galima išmokti idealios trajektorijos, perprasti „timing“, automobilio svorio ir balanso paskirtymą. Todėl, ištobulinus įgūdžius simuliatoriuje, belieka tik susitvarkyti su psichologija. Nes realybėje įveikti posūkį 240 km/val. greičiu, tai nėra tas pats, kas simuliatoriuje.
Patikėkite, tikroje trasoje psichologiškai tai padaryti kur kas sunkiau. Ir kuo automobilis greitesnis, tuo psichologinis pasiruošimas turi būti rimtesnis.
Dar realybėje reikia gero fizinio pasiruošimo, kad jo trūkumas netrukdytų maksimaliai sukoncentruoti dėmesio. Ir dar – tikrovėje reikia jausti automobilį kūnu, ko neperteikia joks simuliatorius. Automobilio jautimas didžiąja dalimi nėra išmokstamas. Čia arba tu tai turi arba ne.
Jei automobilio tinkamai nejauti, avarijų tikimybė bus kur kas didesnė. Pvz., Ayrton Senna yra kažkada pasakęs, kad „tikrai greiti lenktynininkai visada važiuoja ant ribos ir vis tiek išsilaiko trasoje, o visi kiti dažniausiai važiuoja iki ribos, o kai peržengia ribą, visada atsiduria tvoroj“.
Aš tikrai turėjau gerus mokytojus ir metodikas JAV, todėl su psichologiniu pasiruošimu problemų neturiu. Aktyviai sportuoju, todėl fizinis pasiruošimas geras. Taigi teisingai viską darant, išmokti greitai važiuoti, užtenka ir simuliatoriaus. Tik reikia metodiškai dirbti, viską teisingai daryti, o ne betkaip.
