„Nesvarbu kokį galingą variklį turėsi, kokius gerus amortizatorius, bet jei neturėsi gerų padangų, tai niekur nenuvažiuosi“, – pasakojo Darius Biesevičius, „General Financing – Autopaslauga by Pitlane“ komandos inžinierius.
Jei geros padangos paprastiems automobiliams gali kainuoti 80 eurų ir laiko dvejus-trejus metus, tai Dakare masteliai gerokai skiriasi.
B. Vanago „Toyota Hilux“ 16 colių padangų gyvenimo laikas kur kas trumpesnis, o ir kaina didesnė. Komanda į Pietų Ameriką atsiplukdė 31 padangą už beveik 20 000 eurų. Vienos padangos kaina 400 eurų, ratlankiai kiek pigesni – po 200 eurų.
Kol kas B. Vanagui ir A. Rudnickiui sekasi taupyti padangas. Tai ne tik reiškia šiokį tokį atokvėpį biudžetui, bet ir dar brangesnes minutes greičio ruožuose. Vienai padangai pakeisti lenktynininkas su šturmanu trunka 4 minutes. Šiemet išsitraukti įrankius tereikėjo du kartus.
400 eurų už padangą Dakare dar yra nedaug. Lenktyniniams sunkvežimiams tinkamo „apavo“ kainos prasideda nuo 1000 eurų už padangą. Ieškoti pigesnių variantų gali būti net pavojinga.
„Praėjusiais metais vienas lenktynininkas rado pigesnių kiniškų padangų. Mokėjo gal po 500 eurų, bet daugiau taip nebebandys. Į finišą atvažiuodavo plikomis padangomis“, – pasakojo inžinierius.
Lenktynininkai skaičiuoja kiekvieną automobilio kilogramą – kur galima ten metalas pakeistas stiklo pluoštu, degalų pilamasi tik tiek, kiek reikės tam greičio ruožui. Vis dėlto, į bivaką lenktynininkai grįžta veždamiesi visas pradurtas padangas.
Pirmoji to priežastis – aplinkosauga. Dykumose negalima nieko palikti, nors vietiniams gyventojams, panašu, tokių minčių nekyla. Čilėje ir Argentinoje nereikia net kelio ženklų artėjant prie miesto. Už keliolikos km prasidedantys šiukšlių „kilimai“ primena apie netoli esančius žmones.
„Už dykumoje paliktą padangą reikia mokėti 1000 eurų baudą. Padangas gali palikti tik bivake, bet už tai prancūzas irgi nuplėš pinigų, tad pigiau ir pačiam jas parsivežti į Lietuvą“, — kalbėjo D. Biesevičius.
Viso Dakaro metu komanda tempiasi naudotas ir naujas padangas paskui save. Kasdieninis jų kraustymas kiek vargina komanda, bet nežinosi kiek ir kada jų prireiks. Kol B. Vanagas ir A. Rudnickis kovojo už išgyvenimą, trys komandos inžinieriai rado laiko atsipūsti ir patraukė prie netoliese nerimstančio Ramiojo vandenyno.
Užrakinę sunkvežimį jie padangas ramiai paliko gulėti šalia.
„Niekas šitų padangų nevoks. Aplinkui primėtyta naujų. Nors galėtų, mažiau reikėtų vežiotis. Vieną turime tokia, kad gali ranką prakišti, o kitos ratlankis kvadratinis“, – juokėsi D. Biesevičius.
Ir iš tiesų, kai kurios komandos naujas padangas naudojo kaip svorį palapinėms, tuo tarpu lietuviams ir padėvėtos dar bus reikalingos.
„Tai mes jas vėl naudosime. Dar tik pusė Dakaro praėjo“, – kalbėjo inžinierius.
Kiek jų reikės kai B. Vanagas grįš iš Bolivijos maratono etapo – dar nežino niekas.
