Pateikiame V.Švedo komentarą apie penktadienį:
Pirmi du greičio ruožai pasižymėjo ypatingai įdomiomis kelio sąlygomis, kokiose seniai nesu važiavęs. Startinė penktoji pozicija tikrai nebuvo į naudą – trasoje nebuvo jokios vėžės, todėl važiuoti buvo labai sunku. Po to, kai atėjo metas atsilošinėti prarastas sekundes antrąkart važiuojant tuos pačius greičio ruožus, trečiajame pataikėme į akmenį, kaip ir nemažai mūsų kolegų. Jis styrojo įšalęs vėžėje. Pramušėme ratą, pažeidėme ratų suvedimą.
Kilo mintis sustoti keisti ratą, nes iki greičio ruožo finišo dar buvo likę apie septyni kilometrai, tačiau nusprendžiau atsargiai važiuoti iki jo pabaigos. Taupydamas techniką, labai ramiai, taikydamas daugiau važiuoti snieguotais kelio pakraščiais, šiaip ne taip pasiekiau finišą. Ten ratą pasikeitėme, bet ratų suvedimo koreguoti jau nebegalėjome, tad ketvirtame greičio ruože stengėmės tik sėkmingai finišuoti ir atvykti iki serviso zonos.
Visi greičio ruožai buvo išties sudėtingi. Maža to, antrajame pamiršau įsijungti papildomas šviesas. Žodžiu, ne ypatingai gerą rezultatą nulėmė nemažai įvairių smulkių niuansų.
Bet kuriuo atveju ralis tęsiasi. Po to, ką šiandien patyrėme, labiau džiaugiuosi, jog pasiekėme uždarą parką, nei liūdžiu dėl prarasto laiko.
Į tą patį akmenį pataikė ir Deividas Jocius, ir daug kitų varžovų. Pravažiavęs jį, supratau, kad šitos kliūties išvengti neįmanoma. Akmuo tūnojo po tramplino buvusiame dešiniame posūkyje. Toje vietoje vėžės buvo labai aiškios, o akmuo tūnojo būtent vienoje iš jų. Turėjai arba važiuoti kaip visi, arba „nugrybauti“ į šalį ir tik taip per laimingą atsitiktinumą to akmens išvengti. Kadangi mano sėdėjimo padėtis automobilyje yra labai žema, tą nelemtą kliūtį akies krašteliu pastebėjau likus sekundės daliai, per kurią nieko pakeisti nebuvo įmanoma. Nuoširdžiai galvoju, kad mažiausiai pusė dalyvių turėjo tą akmenį kliudyti. Jis turėjo „suvalgyti“ tikrai daug ratų.
