Prieš lenktynes savo mintimis apie būsimas varžybas ir startą su broliu pasidalijo į šturmano kėdę vėl sėdęs Žygimantas Žala. Šturmanas pripažįsta, kad šiose varžybose pirmiausia tikimasi finišuoti, mat ekipažas Norvegijoje lenktyniauti dar nėra niekada bandęs.
– Žygimantai, kaip kilo idėja vėl važiuoti su broliu?
Broliui reikėjo šturmano, nes Dainių Alekną kamuoja sveikatos problemos, o Justas Vičiūnas turi darbo reikalų Rusijoje. Vienintelis variantas likau aš, tad teko grįžti į tarnybą.
– Kada paskutinį kartą važiavote su broliu?
Paskutinis kartas buvo Žemaitijos ralyje, kuriame prieš dvejus metus buvo surengtas žieminis etapas. Kadangi prieš tai Vaidas buvo sudaužęs „Subaru“, startavome BMW automobiliu. Tuomet finišavome be incidentų. Vėliau Vilniaus ralyje vėl startavome BMW, bet jį sudaužėme.
Tai buvo ne mano ar Vaidoto klaida. Tiesiog įvyko gedimas, techninė problema ir praradome automobilio kontrolę. Technika nebuvo „šimtaprocentinė“, o mes ja važiuodami dar bandėme palaikyti tempą. Vėliau į šturmano vietą sėdo Dainius Alekna.
– Prieš „Rally Sorland“ su broliu treniravotės?
Vieną treniruotę darėme Zarasuose ir kartą važinėjomės viename karjere. Badžiau atgaivinti stenogramos sudarymo ir jos skaitymo įgūdžius. Treniravomės su „Toyota Avensis“ ir po to sėdome pabandyti važiuoti „Subaru“ automobiliu. Vaidotas man diktavo, aš rašiau, vėliau skaičiau ir tuomet tikrinomės, ar turime kokių nors komentarų vienas kitam.
Iš padžių turėjome šiokio tokio streso, nuo informacijos srauto skaudėjo galvą, bet per porą pasivažinėjimų sugrįžo įgūdžiai. Čia tas pats, kaip išmokti važiuoti dviračiu. Kartą išmokęs nebepamirši, kaip reikia važiuoti.
– Kaip galėtumėte įvertinti Vaidotą šturmano ir brolio akimis?
Stipriosios Vaidoto pusės – gebėjimas valdyti automobilį, geri techniniai įgūdžiai. Geras dalykas tas, kad broliui „trūksta vieno varžto“. Jis neturi baimės jausmo. Vaidoto minusu galėtų būti nebent kartais pasireiškiantis karštakošiškumas. Kartais jam užverda kraujas, norisi atsigriebti, tačiau tai gali baigtis ir finišu griovyje.
Manau, kad visi lenktynininkai pereina šį periodą, kai mašinos dūžta viena po kitos, todėl manau, kad su laiku viskas pasikeis.
– Kas laukia „Rally Sorland“ varžybose?
Pirmiausia įspūdį sudaro ralio kilometražas – 140 kilometrų greičio ruožais. Greičio ruožai nėra „autostradiniai“. Čia visur posūkis lydi posūkį, tad sąsiuvinių, ko gero, reikės dviejų. Kalbėti reikės daug, užkimti net galima. Darbas čia bus „juodas“.
– Kokios strategijos imsitės savo tikslams pasiekti?
– Pirmiausia bandysime įvertinti trasą, dangą, todėl pirmame greičio ruože bandysime važiuoti atsargiai. Paskui bandysime greitėti, tačiau pagrindinis mūsų tikslas – pasiekti finišą, o ne parodyti kažkokį ypatingai gerą rezultatą.
Su vietiniais herojais ir jų rimta technika labai „nepasikaposi“. Jie šias trasas ir jų specifiką žino atmintinai ir jaučia, kur reikia atleisti akseleratorių. Atvažiavus į kitą šalį ir lekiant maksimaliu tempu, ralį galima baigti labai greitai ir labai skaudžiai.
– Galbūt po šių varžybų į šturmano kėdę sėsite ir Lietuvos ralio čempionate?
– Žiūrėsime, kaip pasiseks šitame ralyje. Jeigu čia viskas susiklostys gerai, visko gali būti.
