Tačiau tam, kad renginys vyktų sklandžiai, dar gerokai iki jam prasidedant čia pluša didžiulė techninė komanda, kuri, kaip pati juokiasi, „galvos skausmą dėl regatos ima jausti gerokai anksčiau“.
„Regatos dalyviams – tai laukiamiausias metų renginys, šventė, tačiau mums – nelengvas darbas ir didžiulė atsakomybė. Savaitė iki starto – labai intensyvi, vyksta labai daug nematomo pasiruošimo, o jau paskui... paskui belieka paleist traukinį“, – 15min pripažįsta Kuršių marių regatos vyriausiasis teisėjas Rolandas Žentelis.
Kuršių marių regata jam, kaip ir daugeliui buriuotojų – vienas tų renginių, kurį kiekvienų metų kalendoriuje jis iš anksto apibraukia raudona spalva. Esą buriavimo entuziastams praleisti šią regatą prilygtų kone nuodėmei. „Jau kur kur, tačiau Kuršių marių regatoje dalyvauja visi, čia toks... šventas reikalas! Visi žino, kad ji vyksta, čia tiesiog privalai būti! Nes... Jei tave nėra Kuršių marių regatoje, tavęs išvis nėra, o jei jau nedalyvauji – matyt, dėl kažkokių labai rimtų priežasčių“, – su šypsena veide pasakoja R.Žentelis.
Jis pats jau nebesuskaičiuoja, kelinta čia jo regata – vien nuo 2006 metų jis joje teisėjauja, pastaruosius 9-erius metus – kaip vyriausiasis teisėjas, o iki tol juk ne kartą ir dalyviu buvo, į jachtą būdamas buriuotojas šoko dar sovietiniais metais.
„Laikmečiai keičiasi, šiek tiek keičiasi ir pati regata, net jos pavadinimas keičiasi – 1954 metais prasidėjusi kaip regata „Aplink Kuršių marias“, vėliau ji buvo vadinama ir regata „Komjaunimo tiesos“, „Lietuvos žvejo“ prizams laimėti. Tačiau pagrindinės tradicijos išlieka ir mes tradiciškai galime džiaugtis puikiu renginiu“, – 15min pasakojo regatos vyr.teisėjas.
– Jau daug metų esate svarbi Kuršių marių regatos dalis, matėte, kaip kiekvienas laikmetis diktuoja savas taisykles. Kokius esminius pokyčius įžvelgtumėte?
– Seniau regatos būdavo panašesnės į lenktyniavimą plaukiant iš taško A į tašką B, buvo tik tradiciniai etapai, kai laivai startuodavo Klaipėdoje ir plaukdavo per visas Kuršių marias. Tuomet jachtos išplaukdavo ir... kaip jau vėjas pučia, taip – kartais net 12 valandų plaukimas trukdavo.
Dabar viskas vyksta dinamiškiau, regata – sportiškesnė. Žinoma, tam įtakos turi ir jachtos – jos naujesnės, greitesnės, todėl ir varžybinės dvasios daugiau, daugiau sporto, azarto daugiau. Plaukimas iš tašką A į tašką B buriuotojų nebetenkina, distancija turi būti įvairiapusiška, tik tai veža, niekas nebenori monotoniško turistavimo.
Galų gale ir pati regata anksčiau vyko tik Kuršių marių akvatorijoje, ir tik vėliau atsirado išplaukimas į jūrą, kas dabar yra sudėtinė Kuršių marių dalis.
Kita vertus, tradicijas stengiamės išlaikyti, nors kasmet atsiranda ir naujų dalyvių, jachtų naujų.
– Šiemet į regatą užsiregistravo 59 komandos, panašiai jų susirenka kasmet. Ar tai optimalus skaičius, ar galima tikėtis, kad ateis diena, kai jų dalyvaus kad ir dvigubai daugiau?
– Pastaruoju metu visuomet susirenka apie 50–60 jachtų, šiemet dalyvauja dvi komandos iš užsienio, viena jų latviai, kita – estai, pastarųjų įgula čia dalyvauja jau daug metų ir net laimi pagrindinius prizus. Būna, kad prisijungia ir komandos iš Rusijos, Lenkijos, Švedijos, tačiau jų nėra daug.
To priežastis? Tuo pat metu vyksta daug kitų renginių. Buriavimo varžybų kalendorius labai įtemptas, ypač liepą, rugpjūtį – tai atostogų metas, daug regatų vyksta net ir pas kaimynus latvius, estus, jau nekalbant apie Skandinaviją. Todėl sunku tikėtis, kad Kuršių marių regata net ir dabar būdama tarptautinė, taps tarptautine plačiąja prasme. Žinoma, norėtųsi, kad būtų bent jau Baltijos šalių regata Lietuvoje, tačiau deja.
Kita vertus – turime daug puikių buriuotojų komandų Lietuvoje ir šis renginys – puiki proga visiems susitikti.
– Apskritai Kuršių marių regata turbūt nėra vien sportinės varžybos, tai – ir buriuotojų bendruomenės renginys.
– Žinoma. Buriuotojams tai proga susitikti, pasimatyti, o ir pasivaržyti. Visi, kas atvažiuoja į regatą, atvyksta su šeima – atvažiuoja ir žmonos, vaikais. Smagu, kad kasmet regata pasipildo ir naujais veidais – vis dažniau įsitraukia jaunimas.
Anksčiau buriuotojų bendruomenė buvo uždaresnė, ne visi ir galimybę buriuoti turėjo, tai buvo gana specifinė sporto šaka. Buriuotojai turėjo uždarą ratą į kurį buvo sunku pakliūti. Sovietmečiu apskritai – jachta turėdavo tik tie, kurie dirbdavo gamyklose, institute, universitete – privačių juk nebuvo.
Tuo tarpu dabar – viskas paprasčiau, norint galima ir įsigyti jachtą, ir įgyti kvalifikaciją, ir išmokti buriuoti, lenktyniauti. Ir net jei ne su pačiu naujausiu laivu, tai su dėvėtu – dabar viskas laisviau, labiau prieinama, todėl ir buriuotojų bendruomenė plečiasi.
– O ko riekia norint dalyvauti Kuršių marių regatoje? Gal atsiras norinčių ruoštis kitų metų varžyboms!
– Pagrindinis reikalavimas norint dalyvauti regatoje – turėti ORC sertifikatą. Tai tam tikras dokumentas, kuris nusako jachtos balą, pagal kurį skaičiuojamas rezultatas ir yra perskaičiuojamas laikas, sugaištas distancijoje. Tai svarbu norint suvienodinti visų jachtų galimybes ir kovoti dėl pagrindinio prizo.
Jachtų yra visokių – didesnėmis, mažesnėmis burėmis, patys laivai trumpesni, ilgesni, siauresni – visų jų parametrai skiriasi. Todėl tam, kad juos tarpusavyje būtų galima sulyginti, reikalingas sertifikatas, nusakantis jachtos teorinį vienos jūrmylės įveikimo laiką, pagal tai skaičiuojami rezultatai.
Žinoma, taip pat svarbu, kad jachtos vadas, kapitonas, vairininkas – kad jis turėtų tam tikrą kvalifikaciją. Be šių dviejų komponentų būtų sudėtinga, o daugiau... viskas priklauso nuo noro.
– Kokia regatos dalyvių amžiaus amplitudė? Sakoma, kad buriuoti niekada nebūna per vėlu, bet žinant, koks aktyvus jaunimas, turbūt prisijungia ir šios kartos dalyviai?
– Jaunimo tikrai įsitraukia vis daugiau. Būna, kad šeimos nariai vieni kitus užkrečia buriavimu, įtraukia vaikus, kurie nuo mažų dienų buriuoja. Ta amplitudė nėra labai kontrastinga, nors, pavyzdžiui, prieš porą metų vykusioje jubiliejinėje, 50-ojoje, regatoje dalyvavo ir buriavimo veteranas Jurgis Kovas. Tokių 80-mečių nėra daug, jis tąkart buvo išskirtinai pagerbtas.
– Kalbant apie pačias varžybas, ko tikėtis šiemet? Kokių perliukų paruošėte dalyviams?
– Stengiamės distanciją parinkti taip, kad vėjo kursai būtų labai įvairūs – plaukti tektų ir prieš vėją, ir pavėjui, kad būtų ir šoninio vėjo. Norime, kad ir buriuotojai, ir pačios jachtos atskleistų savo technines galimybes visuose kursuose, naudotų savas taktikas, strategijas.
Juo labiau, kad techninės galimybės dabar labai ištobulėjusios – sekti orų prognozes tapo visiems prieinama, galima žinoti, kada koks vėjas bus, kaip jis keisis, kokia bus jo kryptis, kur reiks suktis, kai vėjas nurims. Nuo to labai priklauso ir plaukimo taktika – svarbu parinkti tinkamas bures, žinoti, į kurią pusę plaukti: ar į kranto, ar į marių, ar į jūros.
Čia tampa svarbi tiksli navigacija: matyti savo greitį, savo poziciją, priešininkus aplink. Naudojant specialius trackerius stebėti jachtas apskritai dabar galima stebėti ir sėdint ant sofos, namuose prie kompiuterio matyti, kur kokia trajektorija kokia jachta plaukia, kada kokį distancijos ženklą paėmė.
Buriavimas tampa ne tik patogesnis patiems buriuotojams, bet ir vis labiau prieinamas žiūrovams, atsiranda vis daugiau galimybių stebėti plaukiančias jachtas, žiūrėti tiesiogines transliacijas. Dėl šios priežasties vis daugiau žmonių įsitraukia, didėja susidomėjimas, o ir pačios regatos matomumas.
– Turint omenyje, kaip viskas tobulėja, turbūt ateis diena, kad stebėti buriavimą nebūnant jachtoje bus įdomu kaip ir kokias krepšinio ar futbolo varžybas.
Ne tik kreiseriniame buriavime, bet ir olimpiadose – kiekviename laive įpratai būna trackeris, viskas transliuojama gyvai. Net kameros į sportines jachtas būna įmontuotos – galima realiu laiku matyti, kad vyksta laive, ką įgula daro, net kokia tų žmonių būsena – sistema labai pažengusi.
Žinoma, tai kainuoja, riekia nemažai resursų, tačiau tai svarbu – buriavimas nėra toks patrauklus sportas kaip krepšinis ar futbolas dėl žiūrovų trūkumo, dėl to, kad nėra matomas. Todėl stengiamasi atrasti kuo daugiau galimybių parodyti viską iš arčiau.
Tarkime, „Volvo Ocean Race“ lenktynėse aplink pasaulį viskas vyksta aukščiausiame lygmenyje – tiesioginės transliacijos rodomos iš bet kurios Žemės vietos, nesvarbu, ar jachta plaukia viduryje Indijos, ar Ramiojo vandenyno.
Susilyginti su krepšiniu, futbolu, lengvąja atletika būtų sudėtinga – ten veiksmas vyksta stadione, kur žmonės turi galimybę stebėti iš arti. Bet manau, kad tos technologijos palaipsniui plėsis, įsiskverbs, populiarės, ir tas sportas bus vis labiau matomas.
– Anksčiau plaukimai vykdavo ir naktį. Esu girdėjusi, kad tuomet ne visi ir boją rasdavo, ne visi ją apiplaukdavo – kokių dar įdomesnių nutikimų sutemus būdavo?
– Visokių jų būdavo... Ypač naktį, taip. Anksčiau visa navigacija buvo tik jūrlapis laive, turėjai tik greičio ir atstumo matavimo lagą, ir pagal tai bandydavai naviguoti... ieškodavai pozicijos jūrlapyje, susidėdavai ten savo taškus.
Teisėjams pagrindinė problema būdavo tam tikrose koordinatėse išmesti kokį nors ženklą, ypač – naktį, – juk svarbu, kad jį pavyktų surasti, kad jis būtų matomas. Reikdavo kartais ir sugalvoti, kaip jį apšviesti, kartais – laivą šalia bojos pastatydavome, – visa tai būdavo labai sudėtinga.
Dabar viskas gerokai paprasčiau – kai turi GPS matavimo prietaisą arba ploterį, kai visuomet matai kažkokį grafiką, kur tavo koordinatės, gali viską aiškiau susidėlioti: kur plauksi, kada plauksi, kiek jau nuplaukei, kiek plaukti liko, kiek riekia plaukti iki ženklo, kurį reikia apiplaukti.
O anksčiau... būdavo, kad ir teisėjai ne ten ženklą išmesdavo, ne visi jį rasdavo. Būdavo, kad kažkas ir neapiplaukdavo to ženklo, bet čia jau ant kiekvieno sąžinės tai guli.
Buriavimas – garbingų žmonių sportas. Pagrindinės taisyklės sako, kad garbingos kovos, sportiškumo principai yra aukščiau visko, todėl svarbu tų taisyklių laikytis.
– Pasitaiko, kad įgulos bando ką nors nuslėpti, apeiti kokis nors taisykles?
– Noras laimėti visuomet veda į nuodėmę. Klausimas kitas – kokio dydžio ta nuodėmė? Kaip ją kiekvienas įsivaizduoja, kada ta riba peržengiama, kada – ne?
Varžybose visuomet įguloms tenka manevruoti tarp nuodėmės ir garbingos kovos: visi stengiasi, kad laivas plauktų kuo greičiau, kad jis būtų kuo lengvesnis. Žinoma, galima iš laivo kažką išnešti, palikti krante taip jį palengvinant, ypač – ne pirmos būtinybės daiktus. Nors pasitaiko, kad dėl to azarto imama atsikratyti daiktų, kurie pagal saugumo reikalavimus privalo būti laive. Tačiau tam yra techninis komitetas, kuris kontroliuoja tokią veiklą, laivas gali būti patikrintas bet kuriuo lenktynių metu ar po finišo, patikrinama jachtos komplektacija, ar visi daiktai vietoje.
Yra pasitaikę, kad komandos ne tas bures naudoja, kurių nedeklaravo arba net neturėjo deklaruoti, būna, kad kiti didesnes pasiima.
Galiausiai tenka įgulą ir pasverti – patikrinti, ar teisingai deklaravo savo svorį. Būna, kad kapitonas liepia įgulai sėdėti ant dietos, nes negalima viršyti leistino svorio. O tuomet ir prasideda... tas gali valgyti, tas ne, sprendžiama, kam galima gerti, kam ne – ne tokių dalykų būna.
Tačiau teisėjų darbas – viską sukontroliuoti, todėl kuo toliau, tuo mažiau panašių niuansų išlenda.
– Kokias klaidas dažniausiai daro buriuotojai? Su kokiomis situacijomis regatos metu teisėjams tenka susidurti dažniausiai?
– Pagrindinės klaidos – savo galimybių neįvertinimas. Ypač pučiant stipriam vėjui, esant dideliam bangavimui, kai nebepavyksta normaliai suvaldyti jachtos. Tada lūžta stiebai, plyšta burės – dažniausiai todėl, kad trūksta patirties, arba laivas nėra tinkamai paruoštas plaukti tokiomis sąlygomis.
Kai tinkamai neįvertinamos galimybės, situacijos, kai trūksta žinių ar nesilaikoma taisyklių – jachtos susiduria, laivai apgadinami.
Nors būna, kad ir ne į tą ženklą nuplaukiama, būna, kad lyderiaujanti jachta staiga pradeda plaukti kitu kursu, į kitą ženklą ir tik vėliau supranta, kad reikia apsisukti.
Yra buvę situacijų, kai riekia iš sugrįžti jūros ir finišuoti Klaipėdoje, o vėjas ima rimti, srovė iš Kuršių marių į jūrą eina ir laivas užuot judėjęs, ima stovėti vietoje: atrodo, plaukia, tačiau kranto atžvilgiu nejuda, nes srovė stipresnė ir laivas negali pajudėti į priekį.
Tuomet yra laivai priplaukę prie finišo linijos ir 10 minučių, 30 minučių stovėję vietoje, nes srovė tokia, kad nepavyksta finišuoti esant silpnam vėjui. O jei dar srovė ima laivą nešti atgal – tai ir inkarus yra tekę išmesti.
– Turbūt yra tekę susidurti su kokiomis išskirtinėmis situacijomis varžybų metu? Apie kuriozus regatose – visuomet vienas įdomiausių klausimų.
– Prieš kelerius metus, kai regata startavo iš Klaipėdos, visi išplaukė į jūrą maršrutu palei pakrantę link Nidos. Netrukus regatos organizatoriai sulaukė skambučio iš karinių pajėgų, sako, jūsų jachtos įplaukė į rajoną, kuriame vyksta šaudymai. Sako, prašome informuoti jachtas, kad čia jos neplauktų.
Ir ką tuomet daryti? Visos jachtos jau sustartavę, tikslas – nuplaukti į Nidą, bet reikia kažkaip aplenkti tą rajoną. Ir kaip susisiekti su 50–60 jachtų ir visoms pasakyti, kad jūs čia neplaukit, nes gali jus sušaudyti Lietuvos karinės pajėgos, kad ten vyksta pratybos?
Būna, kad į uostą nori įplaukti kokie nors dideli laivai ir jachtoms sunku juos aplenkti, jos sutrukdo laivams, tada įvyksta konfliktai, gauname nusiskundimų, kad jūsų dalyviai praplaukė kokiam nors dideliam laivui iš užsienio palei pat nosį ir jam net signalą duoti reikėjo, atbulį jungti, kad išvengtų susidūrimo.
O tų situacijų, kad kažkas nulūžo, nutrūko, suplyšo – kasmet kam nors taip nutinka. Bet čia kaip ir su automobiliu – niekada nežinai, kas kada tiksliai tau suges, ant kokio vinies užvažiuosi, kada padangą pradursi.
– Kaip atrodo teisėjų darbas? Kaip jie dirba? Ko nemato žiūrovas, gal net dalyviai?
– Teisėjų darbas iš pirmo žvilgsnio gal ir atrodo paprastas: davė startą, jachtos išplaukė ir vakare sugrįžo. Tačiau tai reikalauja labai didelio ir sudėtingo komandinio pasiruošimo. Tam, kad viską suorganizuotume, suplanuotume, sugalvotume maršrutus, distanciją – tam reikia skirti nemažai laiko ir pastangų.
Reikia sugavoti ir kur kokius ženklus statyti, kur juos išmesti, kaip užinkaruoti, o jei vėjas sustiprėja, atsiranda bangavimas – kaip tą ženklą į krantą parsivežti. Čia bet kokia teisėjų klaida visų dalyvių atžvilgiu gali būti labai skaudi.
Buriavime, kaip ir krepšinyje – jei teisėjai teisėjauja gerai, niekas jų nenušvilpia, visi laimingi ir patenkinti. Bet jei teisėjai padaro kokią nors klaidą – visa arena švilpia ir tada jau pastebi, kad viskas blogai. Dalyvai į teisėjų klaidas reaguoja labai aktyviai.
– Tačiau kaip jūs spėjate viską susekti, viską sužiūrėti, sukontroliuoti? Kiek teisėjų dalyvauja regatoje?
– Pagrindinis teisėjų darbas prasideda dar prieš regatą, tomis dienomis, kai vyksta dalyvių registracija ir jachtų patikrinimas. Tada tikrinami visi dokumentai, jachtos saugumo priemonės, deklaruotos burės, kartais atliekami kai kurie matavimai – dirba didelės techninio komiteto, sekretoriato pajėgos.
Kai prasideda lenktynės, tai vėlgi – lenktyninė dalis yra lenktynių komiteto darbo sritis, jei dalyviai paduoda protestą vienas prieš kitą dėl taisyklių pažeidimo, tada įsijungia protesto komitetas. Jis nagrindėja protestus ir priima sprendimus, ką diskvalifikuoti, ką išteisinti, o gal apskritai atmesti protestą.
Varžybų metu daromi patikrinimai dėl jachtų techninės beįklės, dalyvių svorio, burių naudojimo – darbas vyksta nuolat. Jie kasdien prasideda anksti ryte ir baigiasi vėlai vakare, kai jau suskaičiuojami ir paskelbiami kiekvienos dalies rezultatai, baigiami nagrinėti protestai. Tuomet vėl laukia nauja diena, nauji planai, naujos užduotys.
Kuršių marių regatoje reikia nemažai aptarnaujančių laivų, nemažai kvalifikuotų žmonių, galinčių nagrinėti protestus, vykdyti įvairias kitas procedūras. Dabar regatoje dirba maždaug 15 žmonių, kurie bando visą šį procesą suvaldyti.
– O kaip anksti imate ruoštis Kuršių marių regatai? Kada prasideda realus darbas dar iki prasidedant pačiam renginiui?
– Kasdien po starto, kai tik sustartuoja jachtos, prasideda kitos dienos planavimas – tenka žiūrėti orų prognozes, planuoti kitos dienos lenktynes. Jei vyksta navigacinės lenktynės – svarbu žinoti, kokio stiprumo vėjas, kokios jis krypties, kada pradės suktis, kada nurims, vėl pakils – visa tai pradedi prieš parą modeliuoti ir vakare dar kartą patikrini, ar kas nepasikeitė.
Jei pro sąlygos pasikeitė – atitinkamai koreguoti maršrutą, jį sutrumpinti arba pailginti. Tenka pakeisti tam tikras ženklų pozicijas, paskutinį kartą – anksti ryte: atsikeli, pasižiūri, kokia situacija, jei reikai – kažką pataisai.
Bet gamta toks dalykas, kad tu čia suplanuoji, išplauki, kad pradėtum lenktynes, o tada – atrodo ir vėjas pūtė, ir medžiai nuo jo braškėjo, o kai reikia startą duoti – liko tik bangos, bet vėjo – nulis.
Tuomet atidedi startą ir lauki kokios nors kitos kryties, visaip būna. Vėjo neužlaikysi.
Paskutinė savaitė prieš regatą – itin intensyvi. O paskui... paskui, kai viskas prasideda, belieka žinoti už ką atsakingas ir kiekvienam vykdyti savo užduotis. Kai paleidi traukinį, jį sustabdyt nebe taip paprasta.
– Tačiau vis dėlto, Kuršių marių regata jums – šventė?
– Regatos dalyviams – tai laukiamiausias metų renginys, šventė, tačiau mums – nelengvas darbas ir didžiulė atsakomybė.
Viena guodžia, kad kai viskas baigiais, kai sklandžiai įvyksta – visi dėkoja. Tuomet ateina moralinis pasitenkinimas, kad padarei savo darbą gerai, kad padarei jį gerai pagal tai, kokios aplinkybės buvo.
Kai kurie dalykai regatoje įvyksta ne dėl teisėjų klaidos – daug lemia oras, vėjas – šito negali užsakyti ir neužtenka vien pasimelsti iš vakaro, kad jo dangus duotų nei per daug, nei per mažai.
Nuovargis po regatos – didžiulis, tačiau geros emocijos jį kompensuoja.
TAIP PAT SKAITYKITE:
Visas naujienas apie buriavimą sekite projekto „Su vėju!“ puslapyje
