Lietuvos trispalve pasipuošusioje jachtoje „Dia“ – intensyvus pasiruošimo šurmulys startui pasaulio čempionate Viduržemio jūroje. „Visą žiemą skraidėme čia – treniravomės, ruošėmės, tvarkėme jachtą, tačiau dar ir šiandien rišam, gręžiam, taisom – norim būti pasiruošę viskam“, – juokiasi T.Rymonis.
Likus porai dienų iki starto jis sutinka skirti laiko pokalbiui apie nuo vaikystės užgimusią aistrą vėjui ir jūrai, papasakoti apie „velniu dvelkiančias“ audras bei iššūkius, kuriuos teko įveikti buriuojant atšiauriausiuose vandenynuose, pasidalinti mintimis, kodėl kapitonas laive laikomas pirmu asmeniu po Dievo, o svarbiausia tikro buriuotojo savybė – sąžinė.
– Buriuojate nuo vaikystės – sėkmingai sportavote olimpinėmis jachtų klasėmis, vėliau didesnėmis jachtomis, esate buriavęs įvairiausiose jūrose ir vandenynuose. Sporte būna buvę krepšininkai, futbolininkai, tačiau man nėra tekę girdėti apie „buvusį buriuotoją“. Kaip manot, kodėl buriavime užsiliekama visą gyvenimą?
– Čia liga ir mes to neslepiam. Jei kartą susirgai – kelio atgal nėra. Kai dar buvau kokių 30 metų, galvojau: „Ai, mesiu tą buriavimą, gal reikia imti kažką rimto ir sėslaus dirbti.“
Nė velnio. Jau ir 50 metų, bet vis dar buriuoju – beveik kiekvieną dieną, kiekvienais metais. Nėra sezono, kad neburiuočiau. Tiesą sakant, nėra net minties neburiuoti. Sergu.
– O vis dėlto: vėjas, bangos, druska – buriavimas atšiaurus ar net grubus sportas, reikalaujantis gero fizinio pasirengimo ir ištvermės. Ar yra buvę momentų, kai sakėt: viskas, užtenka, nebenoriu?
– Tai žinoma, kad būna tokių minučių, kai sunku. Sušąli, kelias paras nematai kranto, o jachtoj šlapia, vemi. Visko būna. Bet grįžti į krantą, nusipurtai ir – o! – jau vėl nori. Dėl to ir sakau, kad buriavimas – liga. Ir nepagydoma.
– Lygiai prieš 10 metų buvote vienas „Tūkstantmečio odisėjos“ kapitonų ir jachtai „Ambersail“ plaukiant aplink pasaulį vadovavote etapui, kuris driekėsi per Indijos vandenyną. Šis garsėja daug kuo, bet tikrai ne draugiškumu buriuotojams. Kaip ryžotės imtis tokio sudėtingo etapo?
– Indijos vandenynas yra tiesiog aplipęs pasakojimais apie „riaumojančias“ pietų 40-ąsias platumas. Dar vaikystėje, sovietų laikais, mus, jauniklius buriuotojus, pasiekdavo visokios istorijos apie tai, kaip ten pavojinga ir įdomu.
Šis vandenynas buvo mano slapta svajonė. Todėl kai Raimundas Daubaras, „Tūkstantmečio odisėjos“ idėjos autorius ir organizatorius, lyg tarp kitko, retoriškai, paklausė: „Bet koks kvailys plauks per Indijos vandenyną?“ Aš net pašokau: „Raimi, aš!“. Jis turėjo problemą – buvo sunku rasti žmogų šiam etapui. O aš turėjau svajonę – perplaukti šitą vandenyną.
– Koks ryškiausias prisiminimas iš to plaukimo?
– Pakliuvome į labai rimtą štormą. Prognozėje mačiau tą cikloną, galėjome apiplaukti. Bet tuo metu atrodė, kad kirsim jo kraštą, sutaupysim šiek tiek kelio ir laiko – juk krante jau laukia pasaulio lietuvių bendruomenės – ir viskas bus gerai. Vos neprisižaidžiau. Kai jau gavome visą tą „malonumą“, sukomės kokius 90 laipsnių ir bėgome nuo to ciklono, kiek galėjome. Per pusę paros pabėgome, tačiau tos valandos štorme buvo kažkas nepamirštamo. Ant denio buvom likę trise, kone visa įgula sėdėjo viduje. Nusileidę visas bures, vien su stiebu, lėkėm 11 mazgų.
Bangos tokio didumo, kad atrodė užgrius. Tiesiai šviesiai sakau – tuo metu buvo neramu. Toks vėjas, jo stiprumas – dvelkė velniu. Visas tas plaukimas buvo didelis iššūkis, savęs nugalėjimas. Tačiau mes tam ruošėmės – ilgą laiką dar prieš išplaukiant krante ruošėmės – tiek aš, tiek įgula.
– Fizinis pasirengimas, geros techninės žinios, jautrumas menkiausiems vėjo pokyčiams, gebėjimas dirbti aukštos psichologinės įtampos sąlygomis – kaip manot, kokios asmeninės savybės buriuotojui svarbiausios?
– Būk sąžiningas prieš save ir prieš įgulą. Būk teisingas. Manau, labai svarbu, kad mintys, žodžiai ir darbai sutaptų. Sportiškumas ar žinios yra svarbu, tačiau tai – išmokstama. Kad ir koks geras atletas būtum, jei nebūsi sąžiningas, „išpūliuosi“ iš įgulos. Kitaip nebus.
Dėl to kapitonas, rinkdamasis įgulą, skenuoja žmones – žiūri ne tik jų sugebėjimus, bet ir charakterį. Būtent pastarasis, ypač ekstremaliomis sąlygomis, gali lemti ne tik pergalę, bet ir išgyvenimą.
– Dažnai pagalvoju, kad kapitonai turėtų vaikščioti sulinkę nuo tiek atsakomybės, kiek guli ant jų pečių...
– Cha... Dėl to jiems reikia palaikymo. Įguloje visada yra kapitono „dešinioji ranka“. Su juo visada gali pasitarti, pasidalinti. Jis tave palaiko. Dažnai sakoma, kad laive nėra demokratijos, tik monarchija – kapitonas yra pirmas po Dievo. Tas tiesa. Tačiau čia reikia įsivaizduoti piramidę. Net jei kapitonas yra vienas viršuje, jis laikosi tik dėl to, kad yra kiti įgulos nariai.
– Indijos vandenynas, „riaumojančios“ 40-osios platumos... Tokiame kontekste Viduržemio jūra skamba, kaip žydro vandens ir saulėtų paplūdimių vieta. Ar yra iššūkių, kuriems reikia būti pasiruošus čia, Viduržemio jūroje, kur vyks šis pasaulio čempionatas?
– Viduržemyje labai greitai keičiasi oras, šitai akvatorijai būdingi itin staigūs, trumpi, bet stiprūs škvalai. Jie užeina labai staiga – stiprus vėjas, kruša, lietus. Per kokią valandą praeina, tačiau jiems reikia būti pasiruošus. Su dabartinėmis prognozėmis juos jau įmanoma nuspėti. Prognozės nepasako visko konkrečiai, tačiau matydamas bendras tendencijas, gali numatyti niuansus.
– 36 valandas – tiek, organizatorių teigimu, gali trukti pirmadienį startuosiančios pasaulio čempionato jūrinės (offshore) lenktynės. Kaip sportiniu režimu gyvenate laive, kai lenktynės trunka daugiau nei parą?
– Tos numatytos 36 valandos yra riba, į kurią turėtų tilpti lėčiausios jachtos. Mes turėtume suplaukti per 20-24 val. Tačiau jūs teisi, toks laiko tarpas varžybose yra iššūkis. Maisto ir vandens klausimas išsprendžiamas nesunkiai, sunkiausia bus su vairavimu. Atvairuoti 24 valandas be sustojimo ir nepadaryti klaidos yra praktiškai neįmanoma.
Bent minimalus poilsis vairininkui būtinas. Dažniausiai daroma taip, kad atėjus laikui jis perduoda vairą kitam įgulos nariui ir eina šiek tiek nusnūsti. Turintis mažiau patirties prie vairo gali labai greitai prarasti lenktyninį greitį, todėl įgula nuolat stebi besikeičiantį atstumą nuo konkurentų – tiek matomus laivus ar jų lempeles naktį, tiek prietaisais.
Jei imam pralošti atstumą, iš karto žadinamas pagrindinis vairininkas. Būna – nusnaudi 15 minučių ir vėl bėgi vairuoti. Tačiau būsim pasiruošę – kavos termosą, energetinių gėrimų – susidorosim.
– Kitomis dienomis numatomos lenktynės trumpesnės, tačiau tikriausiai ir jos turi savitų iššūkių?
– Turėsime dar vienas trumpesnes – iki 12 valandų truksiančias – jūrines lenktynes, o paskutines dvi dienas bus vykdomos kelios trumpos pakrantės (inshore) lenktynės. Jos trunka apie valandą ar pusantros. Šitose svarbiausias bus greitis, technika ir sklandus įgulos darbas. Nesvarbu – kelti burę ar atlikti manevrą, viską čia reikia daryti be galo greitai. Jei ilgesnėje distancijoje turi laiko pasivyti konkurentą, išsitaisyti klaidą, tai čia net mažiausia klaida gali kainuoti aukštesnę vietą rezultatuose.
– Kuo išskirtinis ORC čempionatas – jo formatas, mastas, dalyviai?
– Jei įsivaizduosime, kad jūrinio buriavimo viršūnėje yra Amerikos taurė ir „Volvo Ocean Race“ lenktynės aplink pasaulį, tai, manau, kad ORC čempionatas patektų į jūrinio buriavimo varžybų penketuką ar šešetuką.
Šioms varžyboms organizuoti ir visai ORC sistemai sukurti yra sutelktos milžiniškos pajėgos ir investicijos. Jie surado būdą, kaip absoliučiai skirtingų parametrų jachtos gali varžytis tarpusavyje. Įsivaizduokit – šitame čempionate vien mūsų grupėje užsiregistravo pusšimtis laivų.
Jachtos visos skirtingos, tačiau atsižvelgiant į jų išmatavimus ir savybes joms priskiriamas specialus balas, pagal kurį perskaičiuojamas jų distancijoje sugaištas laikas. Taip išlyginami techniniai skirtumai lemiamą reikšmę paliekant įgulos meistriškumui, kad ir kokio tipo jachta jie buriuotų.
– O įgulos čia susirenka stiprios?
– Labai. Yra, pavyzdžiui, viena įgula, buriuojanti lygiai tokia pat jachta kaip mūsų. Mes su jais pabandėme lenktyniauti vienose varžybose Italijoje. Tąkart pralošėm. Daug nervų kainavo, tačiau išsiaiškinau dėl ko. Taisėm tas klaidas ir dabar tikimės, kad galėsime su jais pakovoti. Tačiau jachtų čia yra įvairių, visos puikios. Estai štai pasistatė nuostabią jachtą – „Katarina II“ – būtent šitoms varžyboms.
Mūsų „Dia“ irgi ruošta konkrečiai šitoms varžyboms. Projekto tikslas nuo pat pradžių buvo ORC čempionatai. Tiek pasaulio, tiek Europos, kuris šiemet vyks Baltijos jūroje, Švedijoje.
– Pastaruoju metu lietuviai vis aktyviau dalyvauja pasaulinio masto regatose. Jūs ir pats ką tik plaukėt Tarptautinėj buriavimo čempionų lygoje, su „Ambersail 2“ jachta lenktyniavote Karibuose. Kaip Lietuvos buriuotojai žiūrisi pasauliniame kontekste?
– Manau, kad mes patys kartais susikuriame problemą, kad esame nematomi ar maži. Jei kažkur dalyvauji ir parodai nors kokį rezultatą – tikrai visi mato, sveikina, gerbia. Viskas su mumis gerai. Mes su savo vėliava galime išdidžiai eiti visur. Jau vien tai, kad startuojame čempionų lygoje, kur yra vienas aukščiausių sportinių lygių, ORC čempionatuose, ar kad turime tokio masto jachtą, kaip „Ambersail 2“ – yra labai daug. Ir pasaulis tai mato.
Birželio 3-8 dienomis Viduržemio jūroje ties Kroatijos krantais vyksiančiame ORC pasaulio čempionate Lietuvai su jachta „Dia“ atstovaujančią įgulą sudaro: kapitonas Tauras Rymonis, buriuotojai Dangis Babikas, Adomas Valavičius, Kristoforas Akromas, Ramūnas Bložė, Gintautas Gailius, Mindaugas Baltrūnas, Klaudio Kliučinskas.
Šiam startui įgula ruošėsi jau nuo 2017 metų, kai buvo pasirašyta sutartis lenktyninės „Neo 350“ klasės jachtos „Dia“ statymui. ORC pasaulio ir Europos čempionatai vyksta kasmet Baltijos ir Viduržemio jūrose. Šių varžybų idėja – į vieną vietą suburti net ir labai skirtingomis jachtomis buriuojančias įgulas ir, vadovaujantis specialia ORC skaičiavimo sistema, leisti joms varžytis vienoje distancijoje jachtų techninius skirtumus išlyginant specialiais skaičiavimais.
Visas naujienas apie buriavimą sekite projekto „Su vėju!“ puslapyje
