Sužinojęs, kad Stokholmą reikės pasiekti ne lėktuvu, o iki jo nuplaukti Baltijos jūra, dar labiau apsidžiaugiau. Juolab, kad plaukimas – kartu su „Ambersail2“ komanda, vien mintis tai įgyvendinti tuomet atrodė neįtikėtina.
Nors, tiesą pasakius, neramino mintis, kad buriuotojai – veikiausiai „pasikėlę“ ir nosis aukštai užrietę žmonės, o juk man su jais teks praleisti daugiau nei 10 dienų!
Nuomonę spėjau pakeisti dar Vilniuje, kai pakeliui į Klaipėdą į automobilį įlipo komandos vadovas, buriuotojas Arvydas Paunksnis.
Ir kuo toliau, tuo nuomonė vis labiau keitėsi į gerąja pusę – šį susigalvotą stereotipą panaikinau ir pamiršau.
Taigi – liepos 26 dieną, apie 13 valandą pajudame iš Vilniaus. Kelionė neprailgsta, su manimi prie jūros važiuoja dalis komandos.
Atvykę į Klaipėdą iš karto pajudėjome link laivo, turėjome išsikrauti daiktus. Dalis komandos liko tvarkytis prie laivo, kita dalis išvyko į prekybos centrą – reikėjo apsipirkti, pasirūpinti maistu ir gėrimais ilgai kelionei.
Populiariausias maistas kelionės metu – greitai paruošiamos sriubos, vytinta mėsa, javainių batonėliai, tirpi kava. Laukė daug pasiruošimo, tad vietoje planuoto išplaukimo 20 valandą, mūsų laivas išplaukė... gerokai po vidurnakčio.
Mintyse tuomet tyliai pagalvojau: „Mano pirmas kartas jūroje su jachta prasideda naktį – bus dar įdomiau“.
Apie emocijas prieš įgulai išplaukiant į jūrą, skaitykite čia.
Pirmos kelios valandos – gana ramios, net per ramios. Pamaniau, kad jei visas plaukimas bus toks, tai kas čia per jūra?
Tačiau viskas labai greit apsivertė aukštyn kojomis – ėmė pūst gūsingas vėjas, bangos didėjo, plaukėme vis greičiau, vietomis pasvirdami net 35 laipsnių kampu.
Maniau, kad tik laiko klausimas, kada prasidės jūros liga. Jos labai bijojau, tačiau situacija man susiklostė palankesnė nei tikėjausi: pykindavo tik atsikėlus po miego, besirengiant aprangą ir gelbėjimosi liemenę, tačiau žuvų ir ruonių pagąsdinti neteko.
Išbandyti gulto nuėjau apie 5 valandą ryto. Viduje tamsu, labai didelis triukšmas ir garsūs jachtos dūžiai į bangas.
Skamba baugiai, tačiau netrukus pripratau ir labai greitai užmigau, per kelias minutes. Nors ilgai neleidau sau miegoti, numigau vos kelias valandas – smalsumas vedė eiti ant denio.
Išaušęs rytas nieko gero nežadėjo – apniukęs dangus, didelis vėjas ir lietus, nuo kurio gelbėjo speciali buriuotojų apranga. Dieną pamiegojus keletą valandų, jūra aprimo, denį maloniai šildė saulė – tobulai ramus plaukimas.
Pojūtį sustiprino pasiūlymas stoti prie jachtos „Ambersail 2“ vairo. Saulėlydį sutikau įsikibęs į vairą. Kas gali būti geriau?
Antrąją kelionės naktį jaučiausi saugiau – jau žinojau, kur ir kaip praeiti laive, už ko galima prisilaikyti, ko geriau neliesti. Net ir pasirinkęs gultus ne toje pusėje (laivo pasvirimas buvo ne mano naudai) išmiegojau beveik 7 valandas.
Pasitiko saulėtas rytas: iškėlę Lietuvos trispalvę plaukėme pro Stokholmo salyną, iki uosto laukė 4 valandos kelio, grožėjomės gamta ir mažomis vilomis ant kranto.
Stokholmo uostą pasiekiame penktadienį, 13 valandą vietos laiku, kapitonas saugiai prišvartavo laivą.
O dabar komanda toliau sprendžia klausimus bei ruošiasi artėjančiai regatai – ji jau sekmadienį.
