 |
| Donatas Puslys |
Nevyniodamas žodžių į vatą, drįsiu pareikšti, kad ketvirtadienio mačas buvo pats gražiausias per visą Europos čempionatą, na bent per visas atkrintamąsias rungtynes tai tikrai. Italijos komanda yra tiesiog nuostabi ir nusipelnė bilieto į Kijevą.
Daug kalbama apie vokiečių rinktinės potencialą ir tos kalbos tikrai nėra tuščios, tačiau J.Lowui būtina rasti būdą, kaip tą potencialą paversti skambiomis pergalėmis.
Vertindamas ketvirtadienio rungtynes, iš dalies sutinku su nuomone, kad antrasis pusfinalio mačas buvo galimybė išgelbėti Europos čempionatą. Iš tiesų, atkrintamosios rungtynės kol kas buvo pasibaisėtinai nuobodžios.
Kai kuriuose mačuose iš anksto būdavo aišku, kuri komanda nugalės. Čia kalbu apie Čekijos ir Portugalijos dvikovą ketvirtfinalyje, vokiečių ir graikų rungtynes. Kita vertus, kartais komandos, nors ir galėdamos žaisti puikiai, demonstruodavo pernelyg pragmatišką futbolą.
Taktika
Vokiečiai pasitikėjimo savo jėgomis prieš pusfinalio dvikovą nestokojo. „Galime įveikti bet kurią pasaulio ekipą“, – teigė Joachimas Lowas. Tačiau šiuos žodžius dar reikėjo pagrįsti aikštėje.
Vokiečiai rungtynes pradėjo taktine schema 4-2-3-1. J.Lowas nėra tas žmogus, kuris vadovautųsi priesaku nekeisti laiminčios sudėties. Tad ketvirtadienį vietoj M.Reuso pirmą kartą aikštėje nuo pat rungtynių pradžios šiame čempionate išvydome saugą T.Kroosą. Ant suoliuko sėdo ir Andre Schurrle, į kurio vietą grįžo L.Podolskis. Panašu, kad J.Lowo prioritetas buvo patirtis, nes tiek T.Kroosas, tiek L.Podolskis per savo karjerą yra žaidę daugiau svarbių rungtynių. Vietoje M.Kloses vėl žaidė M.Gomezas.
Italų treneris C.Prandelli atliko vieną pakeitimą. Į aikštę po traumos grįžo gynėjas G.Chiellinis. Kairiajame krašte jis pakeitė I.Abatę. F.Balzarettis iš kairiojo gynybos krašto buvo perkeltas į dešinę. Italai rungtynes pradėjo taktine schema 4-1-3-2.
Geriausias žaidėjas
Prieš rungtynes buvo daug kalbama apie tai, kad pagrindinė šių rungtynių dvikova vyks tarp Mesuto Ozilo ir Andrea Pirlo. Ketvirtadienį ryškiausiai žibėjo du futbolininkai, prieš kuriuos vokiečiai neturėjo jokių priešnuodžių. Tai – M.Balotellis ir nepriekaištingai savo vartus gynęs Gianluigi Buffonas, kurį vokiečiai sugebėjo įveikti tik pridėto laiko metu ir tik iš 11 metrų baudinio.
Vieniems M.Balotellio pasakymas, kad pasaulyje už jį yra geresnis tik Lionelis Messi ir tai tik labai nežymiai, kelia pasipiktinimą, kitiems – atlaidžią šypseną, o tretiems – įtarimus, kad jį kankina vadinamasis „Nicklaso Bendtnerio sindromas“ (http://www.dailymail.co.uk/sport/football/article-1268407/Nicklas-Bendtner-Am-I-best-strikers-world-Yes-Ill-prove-season.html)
Tačiau visi turėtų sutikti su tuo, kad M.Balotellis turi pasakišką talentą ir tai jis įrodė dvikovoje su vokiečiais. M.Balotelli tapo vos antruoju Italijos rinktinės žaidėju, sugebėjusiu vienose Europos čempionato finalinio etapo rungtynėse įmušti du įvarčius. Iki tol 1996 metais tai buvo pavykę padaryti tik Pierluigiui Casiraghiui.
Aplodismentai skamba ir italų gynybai, kurios pamatą sudarė A.Barzagli, G.Chiellini ir L. Bonucci.
Rungtynių nusivylimas
J.Lowo taktiniai sumanymai šįkart neišdegė. L.Podolskis buvo nykus. M.Gomezas taip pat buvo blankus. Tiesa, M.Gomezą pakeitęs M.Klose taip pat nieko įspūdingo nenuveikė. Apskritai iš visų trijų vokiečių keitimų pasiteisino tik M.Reuso pasirodymas.
Kritikos verta ir vokiečių gynyba. Vokiečiai ketvirtadienį Varšuvoje galėjo praleisti ir daugiau. Mušant pirmąjį įvartį, A.Cassano išmaudė J.Boatengą ir S.Khedirą ir po jo perdavimo M.Balotelli lygiai taip pat lengvai susitvarkė ir su H.Badstuberiu.
Antrasis įvartis krito po to, kai italai apsigynė nuo kampinio, vokiečiai nesuspėjo išsidėstyti gynyboje ir vienas aštrus Ricardo Montolivo perdavimas perskrodė visą jų gynybą, o M.Balotelli smūgis buvo tiesiog nepriekaištingas. Ne veltui po mačo Ph.Lahmas pareiškė: „Dėl pralaimėjimo esame kalti patys, nes padarėme keistų klaidų.“
Taigi italai tikrai nusipelnė vietos finale ir net pergalės. Kaip pasakė vienas puikus bičiulis, pirmajame pusfinalyje pagrindinė kova vyko ne tarp Ispanijos ir Portugalijos, o tarp jo paties ir miego, kurį varė nuobodus ispanų kamuolio varinėjimas. Tad „Forza Italia!“ (Pirmyn, Italija!).
