„Euro 2012“ Švedijos – Anglijos rungtynių analizė: taktika, deriniai, įžvalgos

Anglija pasirinko tradicinę 4-4-2 schemą, kurią atrodytų pažįsta kiekvienas britų moksleivis. Švedai pradėjo schema 4-5-1, Zlataną Ibrahimovičių, puolėją, nustūmę į aikštės gilumą ir pavertę jį tikruoju 10-u numeriu. Visų varžybų metu jis buvo pastebimas, priėmė daug kamuolių, juos gerai skirstė ir palaikė švedų žaidimą puolime gyvą.

Anglai, lyginant su pirmosiomis varžybomis, atrodė daug labiau orientuoti į puolimą, išleisdami papildomą puolėją vietoje saugo. Tai jiems suteikė jėgos priekyje, o aukštasis Andy Carrollas pakankamai gerai „kabinosi“ už kamuolio tiek ant žemės, tiek ir ore.

Būtent šis puolėjas pakeitė anglų žaidimo braižą. Žinome, jog anglai itin mėgsta savo išrastą ir ilgą laiką tik 4-4-2 propaguotą schemą, todėl puolime atrodė daug labiau patys suprantantys, ką reikia daryti. Į aikštelės vidurį vis nusileidžiantis Danny Welbeckas priėmė kamuolius ir suteikė anglams papildomo dinamiškumo puolime. Tačiau krašto saugai Jamesas Milneris su Ashley Youngas, spausdamiesi link centro ir bėgdami paskui aktyvius švedų krašto saugus, nekėlė Andreaso Isakssono vartams didelės grėsmės.

Z.Ibrahimovičius techniškai pristabdydavo savo komandos atakas, kol pasijungs daugiau žaidėjų. Savo talento dėka, jis turbūt galėtų gerai žaisti net ir vartuose. Tačiau atitraukę šį puolėją arčiau vidurio, švedai neteko realios grėsmės pačiame atakų smaigalyje. Johanas Elmanderis buvo užspaustas dviejų gynėjų, o besijungiančius kraštus lydėjo anglų saugai, pasitiko gynėjai, tad švedai pavojingi nebuvo.

Kamuolys visoje aikštėje judėjo kaip išprotėjęs. Nei viena komanda nesiekė jo užvaldyti ir palaikyti. Keli trumpti perdavimai, o vėliau ilgas – dažniausiai perimamamas. Toks žaidimas labiau tiko anglams nei švedams, kurie po įmušto įvarčio įgijo dar daugiau pasitikėjimo.

Po pertraukos švedai išėjo labiau susikaupę, tikriausiai supratę, jog pralaimėdami jie iškris iš čempionato. Ant bedugnės krašto atsidūrusi ekipa atkuto ir antrąjį kėlinį pradėjo daug intensyviau, labiau susikaupusi. Prie vienintelio puolėjo J.Elmanderio pradėjo jungtis daugiau žaidėjų, vienas iš krašto, vienas iš centro. Ypač aktyvūs buvo Sebastianas Larssonas su Kimu Kallstromu, jau nekalbant apie Z.Ibrahimovičių. Tai leido jiems pelnyti du įvarčius.

Tačiau susilpnino jų gynybines užtvaras ir atvėrė daugiau galimybių anglams pavojingai pulti. Johnas Terry neįmušė galva. Matėsi, jog R.Hodgsono ekipai reikia dar šiek tiek greičio, šiek tiek nenuspėjamumo ir šviežio žaidėjo. Juo tapo Theo Walcottas. Mūsų nuomone, jis suvaidino lemiamą vaidmenį Anglijos pergalėje. Greitis – tapo lemiamu veiksniu, su kuriuo pavargę ir lėti Švedijos gynėjai nesugebėjo susitvarkyti.

Po dviejų anglų įvarčių žaidimas kiek išsilygino, nors negalime pasakyti, jog nurimo. Abi komandos bandė iškovoti kaip galima daugiau taškų, švedai aktyvesni buvo savo kairiajame krašte, o anglai visoje aikštėje. Įdomu, kad pastarieji neleido savo krašto gynėjams jungtis į atakas, nors žinome kiekvieno jų potencialą šioje rolėje. Anglai gindamiesi buvo mažiau drausmingi ir atidūs nei varžybose su Prancūzija. Jų dvi linijos po keturis žaidėjus buvo išsidėstę kiek toliau viena nuo kitos, neretai visai iširdamos.

Pamatę britišką audrą, jau šeštadienį pateksime į lemiamų kovų karštį, po kurio aštuonios komandos vyks namo, o likę kausis dėl nugalėtojų vardo.

Rungtynių taktika ir statistika

Rungtynių reportažas:

Straipsnį parengė FK „Navigatoriai – LT Aqua“, www.navigatoriai.lt