V.Ivanauskas: „Daugelis komandų spaudžia ne atskirose aikštės dalyse, o nuo pat atakos pradžios.“
Savaitraštis „15min“ su Lietuvos futbolo ekspertais aiškinasi, kodėl vienos rinktinės laimi, o kitos lieka prie sudužusios geldos.
Čempionų eksperimentai
Grupės turnyre Ispanija neįveikė Italijos. Su Kroatija „La Roja“ susidorojo vargais negalais. Pusfinalyje ispanams nepavyko įmušti į portugalų vartus, o jų pergalę lėmė tik 11 metrų baudinių serija.
Pusė pasaulio kalba apie tai, kad tiki-taka tapo nuobodi ir nuspėjama. Bet ne vienas futbolo ekspertas mano kitaip.
„Prieš ispanus galima laimėti vieną kartą – dusyk iš eilės būtų labai sudėtinga. Jie vis dar lieka jėga, su kuria visiems labai sunku kovoti“, – tvirtina legendinis Lietuvos futbolininkas, dabar Vilniaus „Reo“ klubo treneriu konsultantu dirbantis Valdas Ivanauskas.
BFL nuotr./V.Dambrauskas: „Tokia schema – nieko naujo. Tendencija, kad komanda atsisako vadinamojo devintojo numerio, klasikinio puolėjo, gyva ne pirmus metus.“ |
„Man jie patinka, laikau juos favoritais. Portugalijos rinktinės treneris Paulo Bento priėmė teisingą sprendimą aukštai, jau varžovų aikštės pusėje, spausti ispanus – tai buvo efektyvu“, – teigė buvęs Lietuvos rinktinės treneris Algimantas Liubinskas.
V.Ivanauskas agresyvaus spaudimo reikšmę sieja su bendru čempionato kontekstu: „Pastebima, kad daugelis komandų spaudžia ne atskirose aikštės dalyse, o nuo pat atakos pradžios. Bet toks spaudimas turi prasmę tik tuo atveju, jei dirba visa komanda. Jei du ar trys žaidėjai iškrenta – galima nebespausti.“
Ispanai, kaip įprasta, daugiau už bet kurį varžovą kontroliuoja kamuolį – iki finalo jų statistika siekė 65 proc. Daug perdavimų, bet šįkart – saikingai kuklus progų skaičius.
Panevėžio „Ekrano“ vienas trenerių Valdas Dambrauskas apie ispanus turi savo nuomonę: „Dažnai sakoma, kad žaidžiant futbolą svarbiausia vadinamoji tranzicija – perėjimas iš gynybos į greitą puolimą. Aš manau, kad svarbiausias yra balansas, arba, kaip sakydavo vienas mano mokytojas Anglijoje, – svarbiausia ne gerai pereiti į puolimą, o nepraleisti įvarčio po nesėkmingos kontratakos. Man atrodo, kad būtent šio balanso Ispanijai šįsyk trūksta.“
Ispanai „Euro-2012“ aikštėse eksperimentavo, kai kuriose rungtynėse leisdami į aikštę šešis nominalius saugus ir palikdami ant suolo puolėjus – Fernando Torresą, Alvaro Negredo ar iki finalo nežaidusį Fernando Llorentę.
BFL nuotr./V.Ivanauskas: „Daugelis komandų spaudžia ne atskirose aikštės dalyse, o nuo pat atakos pradžios.“ |
„Jeigu būčiau jų treneris, žaisčiau su F.Torresu – man toks variantas atrodo efektyviausias“, – įsitikinęs A.Liubinskas.
„Tokia schema – nieko naujo. Tai, kad komanda atsisako vadinamojo devintojo numerio, klasikinio puolėjo, – tendencija, kuri gyva ne pirmus metus. Maskvos „Spartak“ tokią galimybę išbandė prieš gerą dešimtmetį. Jie buvo kritikuojami, bet skynė pergales“, – priminė V.Dambrauskas.
Kas geriau – su puolėju ar be jo? Į šį klausimą atsakys Europos čempionato finalas. Jei ispanai laimės, liks dar kartą prisiminti, kad nugalėtojai neteisiami.
Vokiečių revoliucija
„Mašina važiuoja“, – šyptelėjo V.Ivanauskas prieš Vokietijos rinktinės rungtynes pusfinalyje su italais.
Lietuvos futbolo legenda neslepia, kad svarbiausią vietą jo širdyje iš visų čempionato dalyvių yra užėmusi viena šalis – Vokietija. Suprantama – geriausią savo karjeros dalį V.Ivanauskas praleido bundeslygoje vilkėdamas „Hamburg“ marškinėlius.
„Po 2004-ųjų vokiečiai visiškai pakeitė savo futbolo koncepciją. 2007 metais trenerių kursuose kalbėjau su pagrindiniu jos vykdytoju – garsiu praeityje futbolininku Mathiasu Sammeriu. Jis atvirai sakė: rizika buvo didelė, svarsčiau taip – arba išgyvensiu, arba aš – lavonas“, – pasakojo V.Ivanauskas.
Per aštuonerius metus vokiškas futbolas drastiškai pasikeitė. Prie įprastos komandinės valios ir drausmės prisidėjo tokių žaidėjų, kaip Mesutas Ozilas, Bastianas Schweinstegeris ar Sami Khedira talentas, bei žudikiški Miroslavo Klose, Lukaso Podolskio ir Mario Gomezo puolėjų instinktai.
„Pasakyti ką nors apie vokiečius? – perklausė prieš pusfinalį su italais V.Dambrauskas. – Ką aš galiu pasakyti? Patinka, kaip dirba jų treneris, ir, mano suvokimu, jie yra galva aukštesni už bet kurią kitą čempionato komandą.“
V.Dambrauskas pripažino vokiečių trenerio Joachimo Loewo sugebėjimą rizikuoti. „Rizikuoti protingai“, – pridūrė treneris, turėdamas galvoje J.Loewo sprendimą pakeisti visus savo atakuojančius futbolininkus prieš ketvirtfinalio rungtynes su graikais. Priežastis paprasta – vokiečių strategas tiesiog pamąstė apie tai, kad graikai bus iki panagių išnagrinėję jo komandos žaidimą ankstesnėse rungtynėse.
„Visa Vokietija žinojo, kad turi puikų taktiką J.Loewą jau tada, kai jis atėjo į rinktinę su tuomečiu treneriu Jurgenu Klinsmannu rengti komandos 2006-ųjų pasaulio čempionatui. Nuo tada trenerių komanda keitėsi, bet kryptis liko“, – sakė V.Ivanauskas.
A.Pirlo ir kompanija
Vieno žmogaus komanda. Taip apie Italijos rinktinę kalbėjo V.Dambrauskas, terminu „vienas žmogus“, aišku, apibūdindamas antrąją jaunystę išgyvenantį 33 metų saugą Andrea Pirlo.
AFP/„Scanpix“ nuotr./33 metų A.Pirlo spindi taip ryškiai, kad italai šiame čempionate vadinami vieno žmogaus komanda. |
„Ketvirtfinalio rungtynėse su Anglija jis atliko daugiau tikslių perdavimų negu visi keturi varžovų saugai“, – priminė „Ekrano“ treneris.
Kai treneris Cesare Prandelli prieš čempionatą pareiškė, kad „squadra azzurra“ Europos čempionate žais ne tik pergalingai, bet ir gražiai, Italija prunkštė į kumštį. Šią savaitę šalis mojavo nacionalinėmis vėliavomis, džiaugdamasi švente, kurią jai sukūrė futbolininkai.
„Jie išlaikė įprastą gynybos kokybę, – konstatavo V.Ivanauskas. – Kas lėmė atsiskleidusį sugebėjimą pulti? Gal Mario Balotelli įtraukimas į komandą, gal tai, kad A.Pirlo taip žaidžia. C.Prandelli? Manau, kad būtent treneris ir yra svarbiausia priežastis.“
„Treneris ten tikrai ne paskutinis žmogus“, – šiai nuomonei pritarė ir A.Liubinskas.
V.Dambrauskas įžvelgė ir dar vieną tendenciją, siedamas ją su ispanų, vokiečių, italų sėkme: „Neteisinga nuomonė, kad atraminio saugo darbas yra tik atimti kamuolį ir atiduoti jį į priekį. Stipriausiose komandose atraminiai saugai – ispanai Sergio Busquetsas ir Xabi Alonso, vokiečiai Sami Khedira ir Bastianas Schweinsteigeris, tas pats A.Pirlo – kovoti pradeda jau varžovų aikštės pusėje. Ir atsidurti varžovų baudos aikštelėje jie gali bet kada.“
C.Ronaldo ir kiti
„Portugalai buvo nuspėjami? Taip, manau, kad tai jų svarbiausia bėda. Bet ką jiems daryti? Kito tokio žaidėjo kaip Cristiano Ronaldo jie neturi, todėl suprantama, kad kamuolys dažniausiai būdavo siunčiamas į kairę, ten, kur lyderis“, – samprotavo V.Dambrauskas.
P.Bento treniruojama komanda nukeliavo iki pusfinalio, kuriame pralaimėjo ispanams baudinių serijoje. Treneris bandė gudrauti, įvilioti varžovus į taktines pinkles, bet ir vokiečiai, ir danai, ir olandai, ir čekai, ir ispanai žinojo, ką pirmiausia reikia gaudyti.
Pavyko ne visiems. C.Ronaldo į Olandijos komandos vartus kamuolį siuntė dukart, o ketvirtfinalyje vieninteliu tiksliu rungtynių smūgiu pasiuntė namo čekus.
Tas atvejis, kai vienas lauke ne karys? Ne visai – pritrūko ir sėkmės, pavyzdžiui, paskutinę pusfinalio su ispanais minutę, kai C.Ronaldo iš neblogos pozicijos nepataikė į vartus. „O Nani elgesio per baudinių seriją nesupratau. Kai šis futbolininkas nubėgo prie baudos aikštelės pro smūgiui besikaupiantį komandos draugą Bruno Alvesą, iš karto pasakiau, kad šis neįmuš“, – gūžčiojo pečiais A.Liubinskas.
Nevykėlių istorijos
Kalbant apie didžiausius čempionato nevykėlius, dažniausiai prisimenami Olandijos ir Rusijos pavadinimai. Olandų vidinės problemos viešai buvo preparuotos skersai ir išilgai. V.Ivanauskas ir A.Liubinskas būtent su jomis siejo Berto van Marwijko, jau atsistatydinusio iš trenerio pareigų, komandos bėdas.
V.Dambrauskas įžvelgė ir kitą potekstę: „Taktiškai Olandijos rinktinė buvo labai nelanksti. Kitose stipriausiose komandose futbolininkai intensyviai keičiasi pozicijomis, o olandų 4-3-3 buvo aiškiai nuspėjama schema – futbolininkai atlieka savo funkcijas ir nieko daugiau“.
Štai taip – totalinio futbolo kūrėjai savo kūrinį paliko kitiems, o patys juo nebesinaudoja. Kita vertus, A.Liubinskas ir V.Dambrauskas, kalbėdami apie oranžinius, įžvelgė fizinio pasirengimo spragų.
Dėl prastų komandos fizinių kondicijų savo jau buvusį trenerį Dicką Advocaatą puolė ir Rusijos žiniasklaida. Tuo, kad ši priežastis rusams buvo lemtinga, V.Dambrauskas netiki: „Esu daug girdėjęs apie olandą, kuris juos rengė. Europoje nuomonė vieninga – geresnio už jį fizinio rengimo trenerio pasaulyje nėra. Nesėkmės priežastys kitos – rusai gali žaisti tik tada, kai jiems leidžiama kontratakuoti. Dvikovoje su čekais tai veikė, su lenkais – šiek tiek. Bet su graikais taip nesužaisi.“
„Esmė – mentalitetas, – įsitikinęs V.Ivanauskas. – Jie gali sužaisti vienerias rungtynes, bet ne turnyrą. Kaip pakeisti rusų futbolininkų mąstymą – neįsivaizduoju“.
Ką gi, čempionato tendencijos, naujovės, rinktinių stipriosios ir silpnosios pusės – aiškios. Beliko sulaukti sekmadienio, finalo, kai paaiškės, ar Ispanijai pavyks perrašyti istoriją ir apginti Europos čempionų titulą.