Vyras su šešiais kojos pirštais
Raudonai-balti tarptautinėje arenoje išgarsėjo ketvirtajame dešimtmetyje, kai buvo ketvirti 1936 metais Berlyno olimpiadoje, o po poros metų pateko tarp 16 stipriausių pasaulio vienuolikių.
Prancūzijoje vykęs turnyras lenkams baigėsi jau pirmajame etape. Tiesa, brazilai lenkus įveikė tik per pratęsimą 6:5. Ernestas Wilimowskis iki šiol lieka vieninteliu žaidėju, kurio komanda pralaimėjo rungtynes nepaisant to, kad pats jis įmušė keturis įvarčius. Daugumai sirgalių Katovicuose gimęs puolėjas yra geriausias visų laikų Lenkijos futbolininkas. Per 86 Lenkijos lygos rungtynes, sužaistas Chožuvo „Ruch“, jis įmušė 112 įvarčių. Kartą per vienerias rungtynes sugebėjo tai padaryti net 10 kartų.
Tiesa, E.Wilimowskis, kurio viena pėda turėjo šešis pirštus, kurį laiką Lenkijoje buvo primirštas. Tam įtakos turėjo Ernesto sprendimas po Antrojo pasaulinio karo pradžios atstovauti Vokietijos futbolo rinktinei.
Lenkų smūgis sovietams
1919 metais pradėjusi veikti Lenkijos futbolo federacija (PZPN) atsikūrė pasibaigus karui, tačiau šeštasis ir septintasis dešimtmečiai Lenkijos futbolui buvo sunkūs nepaisant, kad komanda turėjo tokius talentus kaip Gerardas Cieslikas, Ernestas Polas, Edwardas Szymkowiakas ar Lucjanas Brychczy. E.Polas iki šiol yra rezultatyviausias visų laikų Lenkijos aukščiausios lygos futbolininkas – 186 taiklūs smūgiai. L.Brychczy – antras, o G. Cieslikas – trečias. Tačiau šie žaidėjai nesugebėjo su Lenkijos rinktine pasiekti nieko įsimintino.
Tiesa, epizodų būta. Verta prisiminti kad ir pergalę pasaulio čempionato atrankos varžybose 2:1 prieš Sovietų Sąjungos rinktinę. Abu įvarčius pelnė G.Cieslikas. Sirgaliai lenkų futbolininkus iš aikštės išnešė ant rankų.
Namų fronte septintajame dešimtmetyje stipriausia buvo Zabžės „Gornik“, kuri laimėjo šešis aukso medalius, o 1970 metais pasiekė Europos taurių laimėtojų taurės finalą. Tame Vienoje vykusiame finale lenkų klubas rezultatu 0:1 nusileido „Manchester City“. „Gornik“ išlieka vienintele lenkų ekipa, pasiekusia Europos taurės finalą.
Septyni krištoliniai G.Lato įvarčiai
Šis daug žadantis Zabžės ekipos pasirodymas ir tais pat metais Varšuvos „Legia“ klubo pasiektas Europos Čempionų klubų taurės pusfinalis aiškiai rodė, kad pokyčiai tvyro ore. Prie rinktinės vairo stojus Kazimierzui Gorskiui, nacionalinės vienuolikės istorijoje prasidėjo aukso amžius.
1972 metais Lenkijos rinktinė iškovojo olimpinį auksą. Po dvejų metų vykusiame pasaulio čempionate lenkai pasidabino sidabro medaliais, anuomet skiriamais už trečią vietą. Tuomet ekipą į priekį vedė tokie žaidėjai kaip Kazimierzas Deyna, Janas Tomaszewskis ir Grzegorzas Lato. Dabartinis Lenkijos futbolo federacijos prezidentas G.Lato tame pasaulio čempionate tapo rezultatyviausiu futbolininku su septyniais taikliais smūgiais. Lenkijos stiklo kompanija po čempionato jam padovanojo specialią karūną su septyniais krištoliniais kamuoliukais, skirtais kiekvienam įvarčiui atminti.
„Aš vis dar ją turiu, tai buvo nuostabi dovana“, – prisiminimais dalijosi G.Lato.
Z.Bonieko era
Po aštuonerių metų lenkai vėl žaidė planetos pirmenybių finale. Komandai vadovavo Antonis Piechniczekas, o kapitonu buvo talentingasis Zbigniewas Boniekas.
Šis žaidėjas iki šiol yra laikomas vienu geriausių Lenkijos futbolininkų per visą istoriją. 1982 metais Turino „Juventus“ už šį žaidėją Lodzės „Widzew“ ekipai sumokėjo ilgą laiką rekordine buvusią sumą – 1,3 mln. eurų. Tais metais Lenkija vėl užėmė trečią vietą pasaulio čempionate.
Tačiau net ir Z. Boniekas buvo nepajėgus užkirsti kelio lenkų pralaimėjimui brazilams 1986 metų Pasaulio futbolo čempionato aštuntfinalyje. Lagaminus kelionei namo besikraunantys lenkai tuomet dar nežinojo, kad tai buvo paskutinis jų Pasaulio čempionato finalinis etapas dvidešimtajame amžiuje.
Jaunimas nugali visus
Lenkų jaunimas 1993 metais laimėjo Europos U-16 čempionatą, po šešerių metų pačiose varžybose liko antras, o 2001 metais buvo laimėtas Europos auksas jaunimo iki 18 metų čempionate. Šie laimėjimai buvo tarsi geresnių laikų pranašas.
Jerzyo Engelio vadovaujama komanda į pasaulio čempionatą sugrįžo 2002 metais. Tuomet lenkai neįveikė grupės etapo kovų. Situacija pasikartojo ir 2006 metų čempionate Vokietijoje. Po to, į rinktinę atėjus olandui Leo Beenhakkeriui, žaidimo kreivė pakilo ir lenkai 2008 metais pirmą kartą pateko į finalinį Europos čempionato etapą Austrijoje ir Šveicarijoje. Tačiau ir iš ten lenkai pasitraukė po grupės varžybų surinkę vos vieną tašką. Galbūt gimtinėje vyksiančiose pirmenybėse jiems seksis geriau?
Parengta pagal UEFA.com
