– Kalbant apie Ispanijos rinktinę, egzistuoja dvi realybės: tikroji ir statistinė. Pastaroji skelbia, kad šiame Europos čempionate Ispanija yra daugiausia įvarčių pelniusi ir mažiausiai jų praleidusi, taip pat daugiausia į vartų plotą smūgiavusi ekipa. O tikroji realybė rodo, kad tvenkiasi tamsūs debesys, verčiantys abejoti žaidimo kokybe, strategija ir efektyvumu. Kodėl?
– Nežinau. Gal dėl to, kad jūs, žurnalistai, to tikitės. Be šio čempionato dar yra kiti teigiami rodikliai, tokie kaip oficialios varžybos, kurių vis dar nepralaimime. Tokiame subalansuotame futbole turime sukaupę daug pergalių ir tik du pralaimėjimus – vieną prieš trejus metus prieš JAV Konfederacijų taurėje ir antrą – prieš Šveicariją pasaulio futbolo čempionate Pietų Afrikoje. Tai – svarbūs faktai.
– Ar gali būti, kad nepasitikėjimas kyla iš „tiki-taka“ stiliaus?
– Toks mūsų rinktinės žaidimo stilius yra jau nemažai laiko, ir mes toliau taip darysime, nes tikime, jog turime taip elgtis. Manau, kad treneris, atėjęs po manęs, taip pat laikysis to paties modelio. O galbūt priešingai – atėjęs supras, kad tai, kas padaryta iki šiol, nesvarbu, ir ieškos žaidimo stiliaus pakeitimų.
Vis dėlto su šia sistema tikrai rasime būdų, kaip įveikti kliūtis. Ši rinktinė išteklių dar turi – komandoje yra puikių žaidėjų, galinčių padėti eiti mūsų tikslų link.
– Kitas kraštas klausimas – dėl dviejų atraminių saugų. Žmonės atsimena Europos čempionato pusfinalį prieš ketverius metus su Rusija ir nori, kad komanda taip gerai žaistų visuomet. Be to, su Ispanija puikiai sužaidė su Vokietija pasaulio futbolo čempionato pusfinalyje 2010-aisiais...
– Ir kitose varžybose, kuriose laimėjome, žaidėme gerai. Yra dalykų, kurių negali įrodyti. Ar mūsų gynyba būtų silpnesnė, jei žaistume tik su vienu atraminiu saugu? Nežinau. Bet nenoriu pripažinti, kad tai tik dviguba atraminių saugų sudėtis.
Tai du talentingi žaidėjai – Xabi Alonso ir Sergio Busquetsas. Jie puikiai pradeda žaidimą, yra inteligentiški ir supranta, kada krašto puolėjams reikia pagalbos, visada stebi aikštę, kamuolį ir perduoda jį komandos draugams. Xabi Alonso yra trečiasis daugiausia įvarčių įmušęs žaidėjas mano vadovavimo rinktinei metu.
– Jūsų diskutuotini sprendimai kartais nesuprantami: saugas Cescas Fabregasas su Italija vietoj puolėjo Fernando Torreso, su Airija – jau šis puolėjas, vėliau Jesus Navasas. Viskas susiklostė neblogai. C.Fabregasas ir J.Navasas pelnė po įvartį, F.Torresas surengė solo pasirodymą. Kaip reaguojate į visuomenes kritiką jums?
– Diskusijos ir debatai egzistuoja, nes tai yra futbolas, ir tai yra logiška. Jei iš pradžių išleidi vienų savybių turintį vidurio puolėją, o vėliau išleidi kitą, visiškai kitokį, reikia paaiškinimų. O aš nenoriu to daryti.
Tačiau yra įvairių galimybių ir jas reikia išnaudoti. Turi tam tikrą žaidėjų skaičių, žaidimo sistemą ir naudoji tą, kuri tau atrodo geriausia.
– Kada kilo mintis žaisti be puolėjo?
– Tai buvo tarsi rezultatas to, kad Italijos saugai Andrea Pirlo ir Daniele de Rossi puikiai skirsto kamuolį komandos draugams, o mes norėjome to išvengti.
– Vadinasi, tai reiškia, kad nusprendėte žaisti, derindamiesi prie varžovų?
– O kodėl gi ne? Nesame tokie pasipūtę, kad drįstume teigti, jog neprivalome galvoti apie priešininkų ekipą. Jei taip būtų, tuomet nežiūrėtume nei kitų komandų rungtynių ir jų neanalizuotume.
Jei būtume tokie savimi besididžiuojantys, sakytume – mes eisime savo keliu, priešininkai ir jų žaidimas mums nesvarbu. Žinoma, darome ir tai, ko mums reikia, tačiau yra tokia maža detalė, kuri sako, jog žaidžiant savo žaidimą, reikėtų dar ir priešininkus neutralizuoti. Jau esu sakęs, žaidžiame Europos čempionate, į kurį atvažiavo geriausios rinktinės. Privalome analizuoti kiekvieną jų detalę.
– Italija gali pasiekti finalą. Jei vėl tektų žaisti prieš šią komandą, rinktumėmės tą patį stilių kaip ir grupės varžybose?
– Tikrai negalime kalbėti apie tai, kas būtų, jeigu būtų. Tai tėra hipotezė ir mes nežinome, ar ji išsipildys.
– Tačiau ar grupių ir ketvirtfinalių susitikimai žaidžiami ta pačia maniera?
– Manau, kad taip. Jau grupių kovose vyko rimtos rungtynės, turėjusios svarbią reikšmę. Jei nelaimėsi prieš Kroatiją – važiuosi namo, jei nelaimėsi prieš Airiją – taip pat.
Beveik visos pasaulio ir Europos čempionatų rungtynės yra tarsi finalai. Tai mums nutiko pirmajame susitikime su Šveicarija Pietų Afrikoje prieš dvejus metus. Pralaimėjome ir jei nebūtume laimėję kito susitikimo – būtume važiavę namo. O vėliau privalėjome laimėti bet kurį mačą.
– Šeštadienį susitikime su Prancūzija akis į akį susidursite su tokiais atakuojančiais žaidėjais kaip Karimas Benzema, Franckas Ribery ir jų kompanija...
– Nežinau... Jų žaidimo sistema labai aiški – 4-2-3-1, ir nemanau, kad jie tą keis. Visi žaidėjai yra nepaprastai geri, dauguma jų žaidžia didžiuosiuose Europos klubuose. Prancūzija yra stipri komanda, bet Ispanija – taip pat.
– O kaip K.Benzema?
– Apie jį žinau nedaug. Tiek, kiek matau aikštėje, jis labai geras. Tiesiog puikus.
– Oficialiose varžybose Ispanija dar nėra nugalėjusi Prancūzijos. Dar vienu tikslu daugiau.
– Pažiūrėsime, ar šis užkeikimas jau baigsis. Esame nugalėję kaimynus viename draugiškame mače Paryžiuje 2:0.
– Atsivežėte daug žaidėjų, bet ne visi iš jų dar pasirodė aikštėje. Ar žaidėjai jums priekaištauja dėl to, kai prieš rungtynes pamato sąrašą, kuriame vėl nėra jų vardų?
– Taip, na ir kas? Tai – ne pamaldos, tai – futbolas. O tai reiškia, kad čia yra konkurencija ir, žinoma, jausmai. Visi rinktinės futbolininkai jaučiasi labai tituluoti, tad tikrai suprantu jų nepasitenkinimą.
– Kad nė vienas nėra pratęs šildyti atsarginių žaidėjo suolelio...
– Jie net nežino, kur tie suoleliai yra. Jie jaučiasi tituluoti, bet tokie ir yra. Tai pasidaro akivaizdu pažiūrėjus vien į vartininkus.
