Ne be reikalo jis vadinamas kapitonu – visa vyriškio užeiga įrengta kaip tikras laivas. Ne be reikalo jis serga už vokiečius – 59-erių R.Hofmano gyslomis teka ir lietuviškas, ir vokiškas kraujas.
Iš jūrininkų gyvenimo
Pirmasis mus pasitinka užeigos terasoje alų gurkšnojantis ir jau prasidėjusias futbolo varžybas stebintis vietinis molėtiškis Alfredas. Sėdi vienas, bokalą papildo kas kėlinį. „Hofmaną čia žino visi. Geras žmogus, pas jį ateisiu kiekvieną vakarą, kol vyks čempionatas“, – sako. Tarpduryje pasirodo ir pats R.Hofmanas. Maloniai pasisveikina, susipažįsta, tučtuojau kviečia į vidų.
Leidžiamės laiptais – kaip į kajutę senoviniame laive. Prieš akis atsiveria neįprastas vaizdas – tamsiomis medžio lentelėmis nukaltos sienos, apvalūs langai, mažytės laivų statulėlės, jūrininkų gyvenimą vaizduojantys paveikslai. Net servetėlės ant stalų sustatytos taip, kad primintų laivo bures.
„Aš čia vienas karaliauju. Sakau taip: jei per dieną bent vienas staliukas užimtas, tada puiku. Nebūna gi čia pilna, čia ne kino salė. Vieną dieną daug bėgioju, kitą mažiau, visaip būna. Pragyvenimui užtenka“, – kalba R.Hofmanas, rankose gniaužantis keistus karolius. „Ai, čia toks kaip rožančius, musulmonų toks labiau. Čia kai nervinuosi, randu nusiraminimą“, – šypsosi.
„Kaip šuo prie būdos esu pririštas“
Pristigęs veiklos R.Hofmanas skaito knygas ir studijuoja Bibliją. „Aišku, kartais nusibosta, nes kaip šuo prie būdos esu pririštas. Nieko nepadarysi, aš visada gaunu naudos – arba uždirbu, kai daug žmonių yra, arba žinių pasisemiu“, – kalba vyriškis.
Kapitonas netrunka patogiai susodinti svečius. Visų akys krypsta į televizorius, visu garsu rodančius futbolą. Nepastebėta nelieka užeigoje demonstruojama futbolo atributika, kuria R.Hofmanas itin didžiuojasi – vėliavos, sirgalių šalikai, marškinėliai.
„Futbolas man šventas dalykas, negalėjau neįpinti į užeigos interjerą. Sirgalių šalikus iš svetur atveža draugai, klientai. Kai kas klausia, ar pakabinsiu šaliką? Atsakau, kad būtinai“, – šypsosi R.Hofmanas.
Kapitonas gali valandų valandas kalbėti apie savo rojų – užeigą: „Mano profesija – laivininkystė, tačiau kapitonu nebuvau. Turėjau mesti šią profesiją, tačiau aistra liko. Užeigą įkūrėme 1995 m. Čia mano rojus – viską kūriau savo rankomis.“
Vyriškis prisimena pirmąsias užeigos gyvavimo dienas. Buvo nelengva: „Kai atidariau, čia buvo plikos sienos. Iš pradžių rinkau viską, ką žmonės nešė – buvo ir kailių, ir ragų. Bet aš turėjau savo viziją ir po penkerių metų užeigą uždariau remontui. Įrengiau jūreiviškai ir nuo to laiko nieko nekeičiu. Tik papildau naujais aksesuarais. Man patinka tradicinės užeigos, o ne nuolat keičiamos – nuo to kotletas skanesnis nepasidaro. Nors daugelis sako, kad čia kičas, bet man patinka. Tegul stilius būna toks – paprastas, medinis...“
Paženklintas tremties
Nors Hofmanas – vokiška pavardė, vokiečiu vyras savęs nelaiko.
„Niekada nesakau, kad esu vokietis, nors mūsų giminėje vokiško kraujo netrūksta. Bet kaip matote, mano užeigoje kabo abiejų šalių vėliavos – ir Vokietijos, ir Lietuvos. Labai nervinuosi, kai kas blogai kalba apie lietuvius ar vokiečius, – tikina vyriškis ir papasakoja apie savo šeimą. – Mano mama – lietuvė, o aš gimiau Sibire – tėvai buvo ištremti, ten susipažino ir susituokė. Hofmanų giminė Lietuvoje gyvena apie šimtą metų. Kai buvo caro Rusijos imperija, kviesdavo specialistus iš Vakarų Europos, po to jiems čia davė žemės.“
Savo tėvo R.Hofmanas nepamena. „Kai tėtį ištrėmė, jis buvo tik baigęs mokyklą. Sibire jis turėjo vežioti rąstus. Mašinos neturėjo jokių apsaugų, tėtis slydo nuo kelio, medžiai prakirto jo kabiną ir jis liko prispaustas prie vairo. Tuo metu man tebuvo septyni mėnesiai“, – skaudžią šeimos dramą pasakoja vyras.
Didžioji gyvenimo aistra
Į pokalbį vis įsiterpia futbolas – R.Hofmanas uoliai komentuoja varžybas, o per pertrauką tarp kėlinių dalijasi nugirstais gandais – neva vokiečių treneris Joachimas Loewas iš tiesų esąs plikas, o jo pakaušį dengia perukas. „Labai daug žinau apie vokiečius. Man nuolat visokių žurnalų priveža, gandų papasakoja“, – šypteli užeigos šeimininkas.
R.Hofmanui futbolas – didžioji gyvenimo aistra. „Žiūriu laidas, rungtynių įrašus, kiekvieną sekmadienį dvyliktą nakties įsijungiu pokalbių šou apie futbolą per vokišką sporto televiziją – ten susirenka treneriai, garsūs žaidėjai ir aptaria savaitės įvykius. Stebiu ir anglų futbolo čempionatą, nors kitus ne taip smarkiai mėgstu – man prie širdies šiaurietiškas futbolas. Turiu įsirašęs daug rungtynių“, – džiaugiasi ir kruopščiai vardija savo favoritus: – Aš sergu už Vokietijos rinktinę, o klubiniame žaidime už Miuncheno „Bayern“. Dar sergu už Molėtų krepšinio komandą „Ežerūnas“. Jie žaidžia NKL. Ir kariškių komandai atstovauja, yra NATO, kariškių čempionai.“
R.Hofmanas nevengia skambių žodžių. „Manau, kad futbolui nėra lygių. Man tai – nuostabus sportas, – pripažįsta ir suskumba apgailestauti. – Anksčiau čempionatas būdavo didelis įvykis, dabar taip nėra... Jaučiu didžiulę nostalgiją. Anksčiau mes gyvenome skurdžiai – kiekviena gauta plokštelė prilygdavo šventei, buvome alkani informacijos. Galbūt dėl to viską atsimename. Mano atminty – daugybė fantastiškų Vokietijos pergalių. Visas jas pamenu iki smulkmenų.“
Unikalaus baro savininkas mus išlydi taip pat svetingai, kaip ir sutiko. Ir viliasi, kad jo mylima komanda Europos čempionate nužygiuos iki pat finalo, o mes dar sugrįšime ir kartu žiūrėsime futbolą.