Rungtynės futbolo aistruoliams prasideda dar dieną miesto centre. Pasipuošę tautine atributika, apsiginklavę skanduotėmis jie užtvindo Lvovo gatves dažniausiai dėl vieno tikslo – kad prieš rungtynes išmauktų vieną kitą bokalą alaus.
„Net sunku pasakyti, kurių sirgalių į Lvovą atvyko daugiau – portugalų ar vokiečių. Visi susimaišę, visi kartu linksminasi, vieni kitus savo šūkiais perrėkti bando. Tačiau jokių agresijos požymių, viskas ramu. Be to, Lvove yra ir labai daug lenkų sirgalių, kurių „Balta! Raudona!“ skanduotės kartais nustelbia vokiečius ir portugalus“, – nuotaikas likus kelioms valandoms iki rungtynių apibūdino Andrius.
Tiesa, vokiečių sirgaliai pastebimai triukšmingesni nei portugalai. Andrius nepastebėjo, kad alaus padauginę aistruoliai vėliau būtų susidūrę su keblumais bandydami patekti į stadioną. O kad padauginusių netrūko, įrodo ir tai, jog tribūnose toli gražu ne vienas sirgalius jau snūduriavo, nekreipdamas nė mažiausio dėmesio į tai, kas vyksta aikštėje.
Kad padauginusių alaus netrūko, įrodo ir tai, jog tribūnose toli gražu ne vienas sirgalius jau snūduriavo, nekreipdamas nė mažiausio dėmesio į tai, kas vyksta aikštėje
Policijos pajėgų, pasak Andriaus, mieste buvo išties daug. Ne tik vietinės, bet ir atvykusios pagelbėti iš Vokietijos. Vis dėlto panašu, kad futbolo chuliganai į Lvovą kol kas neužsuko – futbolas čia švenčiamas tautų draugyste.
Jokių transporto problemų
Tai, kad Lvovas čempionatui pasiruošęs, liudija kone idealiai išspręsta transporto problema. Arena nuo miesto centro nutolusi per 10 km. Į ją galima patekti tik viešuoju arba VIP transportu. Visi keliai, dažnai net įvažiavimai į kiemus, kelių kilometrų aplink areną spinduliu uždaryti.
Bet tai nepatogumų sirgaliams nesukėlė. Vokietijos ir Portugalijos rungtynes stebėjo 33 tūkst. žiūrovų, ir visus juos po rungtynių išvežioti autobusais nekilo jokių problemų. Patogu tai, kad rungtynių bilietai galiojo ir kaip viešojo transporto bilietai.
Prie įėjimo į stadioną tikrina kelis kartus
Į stadioną sirgaliai buvo pradėti įleisti likus kelioms valandoms iki rungtynių. Kad patektum į vidų, turėjai praeiti net kelis kontrolės punktus.
Prie pirmo įėjimo tikrinami bilietai bei daiktai, kuriuos ketini įsinešti. Jei pasirodai įtartinas, paprašo dokumento. Praleistas patenki prie antrųjų kontrolės vartų. Čia skenuojamas bilieto brūkšninis kodas – taip siekiama užkirsti kelią tiems, kas į stadioną nori patekti su padirbtu bilietu.
Tuomet žengi pro besisukančias duris ir patenki į stadioną. „Čia kildavo nesklandumų. Užstrigus vieniems vartams, siųsdavo prie kitų. Ten paaiškėdavo, kad ir tie sugedo. Vieną užstrigusį aistruolį teko gelbėti vos ne laužiant duris. Šiokios tokios grūstys susidarydavo, bet didelio chaoso nebuvo. Nemalonu buvo tik tai, kad tuo metu lijo“, – pasakojo Andrius.
Bilietų perpardavinėtojų buvo, bet ne tiek daug, kiek buvo galima tikėtis. Žinoma, buvo ir tokių, kurie tų bilietų ieškojo. Tuo tarpu po rungtynių netrūko keistuolių, kurie iškėlę užrašus ant kartono prašė padovanoti panaudotus bilietus, mat juos kolekcionuoja.
Po rungtynių sirgaliai išsiskirstė labai ramiai. Jokių konfliktų nebuvo. Nuo stadiono iki autobuso reikėjo šiek tiek paeiti: dainos nutilo ir visi – tiek vokiečiai, tiek portugalai – sau tyliai žingsniavo. Tiesa, dalis vokiečių sirgalių kiek ilgiau pasiliko stadione, kur dar šoko, dainavo“, – pasakojo Andrius.
 |
| „Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Rungtynių akimirka |
 |
| „Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Rungtynių akimirka |
 |
| „Scanpix“ nuotr./Futbolo sirgaliai |
