Misija beveik neįmanoma: kaip aš pirkau bilietus į Europos futbolo čempionatą Ukrainoje

Kadangi Lenkija mums – jokia egzotika, iškart vieningai sutarėme, kad važiuosime į Ukrainą. Taip galėsime suderinti du malonumus – gerą futbolą ir kojų mirkymą Juodojoje jūroje kokiame nors Krymo užkampyje.

Kaip teatras prasideda nuo rūbinės, taip „Euro 2012“ mums prasidėjo nuo bandymo susigaudyti – iš kur, už kiek ir į kurias rungtynes galime gauti bilietų.

Į du pirmus klausimus iš karto atsakė oficiali UEFA svetainė internete. Pirmiausia paaiškėjo, kad jei nesi kurios nors valstybės futbolo funkcionierius, nepriklausai jokiam oficialiam savo šalies futbolo komandos aistruolių klubui, sekiojančiam paskui ekipą po visą Senąjį žemyną, o esi tik paprastas mirtingasis, kartu su keliasdešimt tūkstančių staugiančių gerklių norintis pasigrožėti geru žaidimu, bilietą į stadioną turėsi pirkti internetu iš tos pačios UEFA.

Bilietų kainos

Čempionato rengėjai bilietų kainas suskirstė į tris kategorijas. Dar 2011-ųjų pradžioje buvo paskelbta, jog kainos bus nustatomos taip, kad būtų pagal kišenę ir ne itin turtingiems futbolo šventę kuriančių šalių gyventojams. Tai nudžiugino. Jei bilietą į stadioną įstengs nusipirkti ukrainietis, vadinasi, ir lietuviui neturėtų būti brangu.

AFP/„Scanpix“ nuotr./Ukraina jau laukia futbolo aistruolių antplūdžio.

Išsiaiškinome, kad į pirmąjį čempionato mačą pigiausi bilietai kainuos po 45 eurus, brangesni – 140 eurų, patys brangiausi – 250 eurų.

Kadangi atidarymo rungtynės birželio 8-ąją įvyks Nacionaliniame stadione Varšuvoje (50 tūkst. žiūrovų), nusprendėme, kad tai mūsų nedomina. Mes juk vykstame į Ukrainą. Į varžybas grupėse, kurios vyks nuo birželio 8-osios iki birželio 19-osios, bilietai kainuoja 30 eurų, 70 eurų ir 120 eurų.

Po varžybų grupėje bilietai brangsta. Ketvirtfinalių (birželio 21 d. – birželio 24 d.) kainos – atitinkamai 40 eurų, 80 eurų ir 150 eurų. Į pusfinalius (birželio 27 d. – birželio 28 d.) patekti galima už 45, 150 ir 270 eurų. Brangiausiai bilietai kainuoja į liepos 1-ąją vyksiantį finalą – 50 eurų, 330 eurų ir 600 eurų už bilietą.

UEFA visiems perkantiems bilietus nustatė ir administracinius mokesčius. Mums jie sudarė 20 eurų, lenkams ir ukrainiečiams – 10 eurų, dar kažkam – 40 eurų.

Apsisprendėme – perkame pigiausius bilietus po 30 eurų į grupių rungtynes. Perkame tai perkame, tačiau kaip tuos išsvajotus bilietus įsigyti?

Loterija

Jei manote, kad bilietus galima užsisakyti internetu – labai klystate. Futbolas – daugiau nei žaidimas, todėl užsiregistravus UEFA svetainėje, teko dalyvauti loterijoje. Štai čia ir susidūrėme su pirmosiomis problemomis.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Futbolo kamuolis „Tango“, su kuriuo bus žaidžiama Europos futbolo čempionate.

Oficialios čempionato taisyklės vienam žmogui neleidžia nusipirkti daugiau kaip keturių bilietų (sau ir trims svečiams) į vienas rungtynes. Bet mano šeima – penki žmonės, ir nei vienas nesutiko pasilikti namuose gerą futbolą žiūrėti per televiziją. Aš to irgi negalėjau sau leisti, nes ant savo pečių užsiverčiau visą kelionės organizavimo naštą. Ką daryti?

Iš pradžių kilo mintis rašyti laišką UEFA vadovybei ir išreikšti protestą dėl daugiavaikių šeimų diskriminavimo. Bet pagailo laiko – to laiško vis tiek niekas neskaitys. O jei ir perskaitys, oficialių taisyklių dėl krepšinio šalies vienos šeimos nepakeis. Problemą teko spręsti kūrybiškai.

AFP/„Scanpix“ nuotr./Lvovas laukia futbolo aistruolių.

Teikiant paraiškas dėl dalyvavimo loterijoje, dar nebuvo aišku, kokios komandos žais grupėse, nebuvo žinoma, kas su kuo žais. Tad Europos futbolo aistruoliai buvo priversti pirkti katę maiše.

Iš lubų išbūrę datas, nusprendėme, kad norėtume apsilankyti Lvovo (jis galėtų būti pakeliui, toliau keliaujant Juodosios jūros link) ir Kijevo (vis dėlto Ukrainos sostinė) stadionuose.

UEFA tinklalapyje registravomės abu su žmona. Pateikėme paraiškas. Aš pareiškiau, kad į Lvovo stadioną norėčiau įsigyti du bilietus, o į Kijevo – tris. Žmona Lvove norėjo trijų bilietų, o Kijeve – dviejų. Tad per abu – penki bilietai į vieną stadioną ir penki bilietai į kitą.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Artėjančio Europos futbolo čempionato talismanai.

Pagaliau 2011 metų kovą įvyko loterija. UEFA paskelbė, kad gavo kone dvigubai daugiau paraiškų, nei gali skirti bilietų. Visus laimėtojus ir pralaimėtojus žadėjo informuoti asmeniškai. Mano optimizmas dėl tų dešimties bilietų, kuriuos jau įsivaizdavau turįs rankose, pradėjo slopti.

Pagaliau balandžio pabaigoje į dvi elektroninio pašto dėžutes atskriejo laiškai iš UEFA.

Lažybų, spėliojant kiek bilietų laimėjome loterijoje, nesiūlau. Sakau iš karto, kad man pasisiekė. Išlošiau tris bilietus į stadioną Kijeve. Užtat žmona beviltiškai pralaimėjo. „Deja, jūs loterijoje dėl bilietų nieko nelaimėjote“, – pranešė žmonai visagalis UEFA. Ir čia pat paguodė, kad jai dar gali pasisekti po kelių mėnesių atsidarysiančiame UEFA bilietų perpardavimo portale.

Vėl Lvovas

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Kijevo stadionas, talpinantis 60 tūkst. žiūrovų.

Futbolas – tai daugiau nei žaidimas. Tai ne tik šventė, bet ir labai dideli pinigai, todėl UEFA, pasukusi galvą ir pasinaudojusi XXI a. technologijomis, rado būdą, kaip kovoti su bilietų perpardavinėtojais. Pripažįstami tik per UEFA svetainę įsigyti bilietai. Visi jie – vardiniai. Įeidamas į stadioną, žiūrovas turės rodyti ir asmens dokumentą.

Žmonės, sugalvoję, kad nori apsilankyti kitose rungtynės, ar nusprendę, kad iš viso nebenori važiuoti į futbolą, bilietus iki šių metų kovo 2-osios galėjo parduoti UEFA bilietų perpardavimo portale, kuris atsidarė 2011-ųjų liepą. UEFA įsipareigojo šiuos bilietus perrašyti naujųjų savininkų vardu, už tai iš jų paimdama tam tikrą procentą komisinių nuo perkamų bilietų vertės.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Lvovo stadionas, talpinantis 30 tūkst. žiūrovų.

Proga sumokėti tuos komisinius žmonai pasitaikė jau vasaros pabaigoje, kuomet kažkas nusprendė atsikratyti pigiausiais (po 30 eurų) bilietais į rungtynes, į kurias ruošiausi eiti ir aš. Valio! Nors ir sėdėsime atskirai, iki stadiono Kijeve galėsime kulniuoti visa šeima kartu.

Ar buvo lengva? Trūkstamus bilietus UEFA perpardavimo portale reikia medžioti. Reikia nuolat tikrinti ir tikrinti, kas ką siūlo ir už kokią kainą. Įsigyti du trūkstamus bilietus mums pavyko tik per kelias savaites po perpardavimo portalo atidarymo.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Garsiosios „Femen“ organizacijos nuogalės Lvove jau spėjo surengti protesto akciją.

Tokia sėkmė paskatino vėl pradėti svarstyti apie rungtynes Lvove. Tačiau šį kartą katės maiše pirkti nebenorėjome, tad nusprendėme palaukti, kol paaiškės, kokios komandos žais grupėse. Žinant grupes, lengviau bus pasirinkti rungtynes Lvove, bilietus į kurias gal kas nors norės parduoti.

Bet laikas slinko, o ilgais rudens vakarais dukra vis pasvajodavo, kad ji norėtų gyvai pamatyti, kaip žaidžia Vokietijos rinktinė. Aš jos svajones vis žlugdžiau, primindamas, kad rungtynės vyks net aštuoniuose stadionuose, todėl tikimybė, jog vokiečiai žais Lvove, nėra labai didelė.

Vis dėlto gruodžio 2 -osios vakarą, kuomet 16 komandų burtais buvo suskirstyta į keturias grupes, turėjau garsiai ir viešai pripažinti, kad buvau neteisus. Vokiečiai, kartu su olandais, danais ir portugalais pateko į B grupę, rungtyniausiančią Charkove ir ... Lvove!

Medžioklė

Daugiau diskusijų, kurias rungtynes žiūrėsime Lvove, namuose nekilo. Net tris mėnesius užtrukusi bilietų po 30 eurų (mes juk lietuviai – tokia proga už tokią kainą ir taip arti namų juk gali ir nepasikartoti) medžioklė į Vokietijos ir Portugalijos dvikovą prasidėjo dar tą patį vakarą, kai paaiškėjo, kas žais grupėse.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Naująjį Lvovo stadioną puikiai įvertino UEFA prezidentas Michelis Platini.

Šį kartą pasisekė žmonai. Savo komisinius UEFA už tris bilietus ji sumokėjo dar iki Naujųjų. O aš po keliolika ar net keliasdešimt kartų per dieną toliau spausdavau „refresh“. Veltui. Buvo akivaizdu, kad perpardavimo portale vyksta aktyvi prekyba. Atrodė, kad perkami ir parduodami bilietai į visas kitas rungtynes, tik ne į tas, kurių man reikia. O jei kartą per savaitę ar pusantros pasirodydavo reikalingų rungtynių bilietai, man netiko per didelė jų kaina – aš juk medžiojau bilietus tik po 30 eurų.

„Be abejo, vokiečiui, kuris vienas ar su draugu važiuoja į stadioną išgerti alaus, 120 eurų už bilietą nieko nereiškia. Mano kišenei 240 eurų – per daug“, – niršau vis maigydamas puslapio perkrovimo mygtuką.

„Scanpix“ nuotr./Cristiano Ronaldo jau pareiškė, kad portugalai į „Euro 2012“ važiuoja laimėti.

Prekyboje pasirodę brangesni bilietai į išsvajotas rungtynes dingdavo akimirksniu. Nekilo abejonių, kad jų paklausa didelė, o pasiūla minimali. Juolab kad ir Lvovo stadionas – bene mažiausias iš visų, čia telpa vos 30 tūkst. žiūrovų. Kijeve – dvigubai daugiau.

Kartą tuoj po Naujųjų net kvapą užgniaužė – perpardavimo portale pamačiau man reikalingus bilietus. Bet laukė nusivylimas. „Jums reikalingo bilietų kiekio mes negalime pasiūlyti“, – pranešė UEFA sistema. Kas per ... Man juk reikia vos dviejų bilietų! Kažkas nusprendė parduoti tik vieną.

Kitą kartą kažkas pardavinėjo daugiau. Tačiau „užlūžo“ sistema, o po trijų minučių tuos bilietus aš tiek jau ir temačiau.

AFP/„Scanpix“ nuotr./Bandymas įsigyti pigių bilietų į Vokietijos rinktinės runtynes virto tikra medžiokle.

Apėmė neviltis. Ką reikės daryti? Negi reikės traukti burtus, kam iš šeimos narių kartu su žmona teks eiti į stadioną? O gal artėjant perpardavimo pabaigai, tuos tris žmonos bilietus tiesiog parduoti, kad niekam skriaudos nebūtų? Nupirktų akimirksniu.

Galiausiai likus mėnesiui iki perpardavimo pabaigos (kovo pradžia), apsisprendžiau pirkti bilietus už tokią kainą, už kokią gausiu. Juk tokios rungtynės! Ir jau vasario pradžioje man nusišypsojo laimė, visi penki (po 30 eurų) bilietai į Vokietijos-Portugalijos rungtynes atsidūrė mano šeimos rankose.

Tiesa, šiek tiek perdedu. Nors pinigai už bilietus jau sumokėti, tačiau bilietai dar ne mano kišenėje. UEFA žada juos atsiųsti mums paštu į namus likus maždaug šešioms savaitėms iki čempionato pradžios. Lauksiu, nors netikėtumų dar gali pasitaikyti. Pavyzdžiui, UEFA skelbia negalinti prisiimti atsakomybės dėl galinčio pasitaikyti prasto pašto tarnybų darbo.

Bet aš juk sumokėjau! Todėl sakau: metas pradėti ieškoti šeimai nakvynės Lvove.

Bet tai jau kita tema.