Tai, kad susitikimas su italais futbolo aikštėje vokiečiams itin svarbus, buvo galima nesunkiai suprasti jau nuo pat ketvirtadienio ryto – antai, rodos, kas antrame balkone pakibo Vokietijos vėliavos, nacionaline atributika pasipuošė užeigos, kavinės, parduotuvės, į darbą skubančių gyventojų skruostus ėmė puošti mažytės pačių pieštos Vokietijos vėliavos.
Demonstruodami patriotizmą vokiečiai nesiliovė stebinti: merginos šalies vėliavos spalvomis lakavo nagus, puošėsi vėliavą primenančiomis suknelėmis, net palaidines gaminosi pačios – tiesiog įmantriai įsisupo į vėliavas, tuo tarpu vaikinų galvas taip pat papuošė atributika – vėliavą primenančios dirbtinės skiauterės, sugulusios ant pakaušių, originalūs futbolininkų marškinėliai, kaklus juosiantys vainikai.
Į gatves nuo ankstaus ryto darbuotis išėjo ir vietiniai prekeiviai, siūlę įsigyti, rodos, pačių įvairiausių žaislų ir aparatų, neva padėsiančių atspindėti meilę šaliai – dūdų, švilpukų, šalikų, kepurių. Prašė nedaug – vos po kelis eurus už vieną.
Futbolas – miesto širdyje
Rodos, nė vienam futbolą gerbiančiam vokiečiui nekilo klausimas, kur praleisti vakarą – nors stebėti futbolą drauge kvietė kiekviena užeiga, didžioji dalis berlyniečių artėjant rungtynėms nedvejodami patraukė miesto centro – Brandenburgo vartų – link.
Tiesa, patekti į iš visų pusių aptvertą milžinišką teritoriją, kurioje buvo kviesta žiūrėti futbolą, pasirodė užtektinai sudėtinga – nors apsaugos darbuotojų demonstruotuose žemėlapiuose pažymėti net penki įėjimai, ne prie kiekvieno iš jų dirbę žmonės noriai sutiko įleisti aistruolius vidun, mat idant būtų išvengta spūsčių, kiekvienas įėjimas atidarytas skirtingu laiku. Gerbėjų gerbūvį užtikrino Brandenburgo vartų apylinkėse uždarytas eismas, idant būtų išvengta susidūrimų.
Saugumui užtikrinti vokiečiai skyrė didžiules pajėgas – kiekvienas, norėjęs patekti į aptvertą auditoriją, skambiai pavadintą “Gerbėjų zona”, turėjo leistis atidžiai patikrinamas pareigūnų, geranoriškai demonstravo rankinių bei kuprinių turinį, sutiko už vartų palikti alkoholinius gėrimus ir viską, kas kėlė įtarimus.
Galų gale patekus vidun aistruolius pasitiko nenusakomą įspūdį paliekantys vaizdai – net keli milžiniški ekranai, pastatyti skirtinguose aikštės kampuose, idant neliktų nė vieno, nepamačiusio įvarčio, keliasdešimt palapinių, kuriose galima įsigyti nacionalinių vokiečių vertybių – tradicinių dešrelių ir alaus, tranki vokiška muzika, leidžianti pasijausti it festivalyje, bei milžiniška minia, kurios nė galo, nė krašto nematyti – sako, pusė milijono buvo.
Tikėjo pergale
Laukdami, rodos, svarbiausių rungtynių, kurių baigtis nulėmė, ar vokiečiai kausis čempionato finale, ar pasitrauks pusfinalyje, aistruoliai neslepė jaudulio – nevalingai trypčiojo vietoje, gniaužė rankas, nekantravo. Tiesa, visi iki vieno atrodė geros nuotaikos ir tikino esą pasiruošę pergalei.
“Laimėsim rezultatu 4:0. Čia gi italai”, – laukdamas juokavo aistruolis. “Gal bus 2:0... Aišku, mūsų naudai”, – svarstė kitas. Trečias išliko santūresnis: “Gali būti sudėtinga. Italai – labai rimtas varžovas, bet... Neturiu abejonės, kad vargais negalais juos įveiksime.”
Vis dėlto jau pirmosios rungtynių minutės privertė aistruolius suklusti, skaudžiu smūgiu tapo pirmasis Italijos įvartis. Pastarasis ženkliai įkaitino išskirtine tolerancija pasižyminčią Berlyno publiką – jo autoriaus Mario Balotelli adresu siųsti net rasistiniai ir nemenkai žeidžiantys šūksniai, neva “ko norėt iš juočkio” ir panašiai.
Vis dėlto vokiečiai neprarado vilties. “Tai tik vienas įvartis, mes įmušim du”, – vieni kitus guodė. Tačiau neilgai trukus Mario Balotelli tapo dar didesniu tautos priešu – antrasis futbolininko įvartis dalį vokiečių nokautavo iškart.
Ne visi pajėgė toliau stebėti rungtynes – dalis aistruolių nuleistomis galvomis tiesiog apsisuko ir patraukė kitur: vieni – namo, kiti – į artimiausią užeigą. Menka paguoda tapo vokiečių pelnytas taškas – akimirkai patikėjo, tačiau viltys žlugo greičiau nei tikėtasi.
Neslėpė emocijų
Nuaidėjus paskutiniam teisėjo švilpukui dalis vokiečių tarytum pardavė savo žemę – iš visų jėgų verkė ir nepajėgė sustot, nukabino nosis ir sunkiai vilkdami kojas žengė tolyn nuo vartų, raudojo, kiek tik pajėgė. Kiti, tiesa, liūdesį nuvijo į šalį – džiaugėsi, kad vokiečiai stengėsi, tikino, kad futbolas tėra žaidimas, o Vokietijai antai ir taip labai gerai sekėsi prieš tai buvusiuose susitikimuose.
Vis dėlto dalis aistruolių susivaldyti nepajėgė – ir džiaugsmą, ir liūdesį jų veiduose pakeitė pyktis, per kraštus išsiliejo agresija. Į darbą pakilo ilgą laiką lūkuriavę policijos pareigūnai – šalia vartų laukę jų autobusiukai vienas po kito prisipildė pasireiškusiais nedorėliais.
Ką veikti surado ir medikai – dar rungtynių metu keli jų automobiliai skroste srodė minią siekdami suteikti pagalbą šimtątūkstantinėje minioje prastai pasijautusiems aistruoliams, tačiau pasibaigus varžyboms šie nespėjo suktis – antai vienas į muštynes pateko, kitas išgėrė per daug, trečiam tiesiog labai skauda, jog pralošė.
Penktadienio rytas Berlyne atrodo kitoks – ant balkonų turėklų nekaba vėliavos, žmonės nuprausė išdažutys veidus, užeigose išjungti televizoriai. Vokietijai čempionatas baigėsi.
