Vroclavo sporto arenoje nuskambėjus finalinei sirenai, skelbiančiai pergalę Turkijai, o šios šalies nedidelei grupelei raudona-balta apranga ir vėliavomis pasipuošusių aistruolių traukiant pergalės giesmę, kur kas didesnis desantas lietuvių susimąstę ir gal net kiek pyktelėję, bet vis dar draugiški patraukė į miesto centrą. Ten, visai šalia Rotušės aikštės, mažiau nei puskilometrio atstumu, įsikūrę du barai, kur visas tris dienas, kol šiame mieste vyks krepšinio fiesta, be jokios abejonės, rinksis ištikimiausi mūsų rinktinės sirgaliai.
Lietuviškas alus – pigiau nei Lietuvoje
Kai į gana erdvų barą-pavėsinę, ant kurios puikuojasi užrašai „Žywiec“, užsukome šiek tiek po vidurnakčio, laisvų staliukų nebuvo, bet rinktinės atributika ir vėliavomis pasipuošę tautiečiai, iš aprangos pažinę, kad esame savi, mielai siūlė prisėsti prie savo staliuko arba bent paskolinti kokią atliekamą kėdę. Vietos čia tikriausiai nebūtų gavę tik pergalę švenčiantys turkai (jų ir nesimatė). Tiesa, ir čempionato šeimininkų lenkų pavieniai aistruoliai stengėsi pernelyg neužsibūti: užsuko tik nusipirkti alaus, o jo gavę mieliau traukė savais keliais arba įsikūrė gretimo baro pavėsinėje. „Švyturio“ alus čia buvo pilstomas į alaus „Žywiec“ bokalus, tad ne tikriesiems alaus mėgėjams ar jo jau padauginusiems buvo nesunku apsirikti. Beje, čia lietuviškas alus – pigiau. Už bokalą prašoma tik penkių zlotų.
Paklausti, kodėl, jų nuomone, mūsų rinktinė pralaimėjo, alų, o kas ir stipresnius gėrimus gurkšnodami, cigaretės dūmą pūsdami lietuviai mąstė skirtingai. „Kur laimės, jei Linas (Linas Kleiza – aut. past.) šiandien tuščias, o gynyboj pilna skylių“, - lenkdamas tikrai ne pirmą bokalą alaus dūsavo vienas aistruolis. Kiti nusprendė, kad šiandien „tiesiog ne mūsų diena“, treti gi buvo dar filosofiškesni: „Kodėl pralaimėjome? Į šitą klausimą atsakymo nėra.“
Lenkai irgi skandavo „Lie-tu-va“
Artėjant pirmai valandai nakties, lietuviškoji pavėsinė prakuto. Tokį pagyvėjimą, galima sakyti, išprovokavo jau minėtame gretimame bare įsitaisę arba į jį dar tik traukiantys Lenkijos aistruoliai. Išgirdę šūkius „Polska, Polska“, mūsiškiai vieningai ėmė skanduoti „Lie-tu-va, Lie-tu-va“. Kad šiandien (antradienį) pečius suremsiančių komandų aistruoliai kol kas nesisvaido keiksmais ir negriežia vieni ant kitų danties, išdavė ne tik gana draugiški rankų paspaudimai, bet ir lenkų skanduotė: jie taip pat ėmė šaukti „Lietuva“, tiesa, tai skambėjo panašiau į „Letuva“.
Platus dainų repertuaras
Gerėjant atmosferai pasigirsdavo vis dažnesni raginimai „pakeliam, pakeliam“ - taip prie vieno staliuko įsikūrę tautiečiai sušukdavo, kai tik padavėja jiems išrikiuodavo taureles su degtine, - kiti aistruoliai prisiminė esantys dainingi. Pradėję nuo visiems įprastų posmų „ant kalno mūrai, joja lietuviai...“ ar „viens, du, trys – graži Lietuva...“, greitai tautiečiai prisiminė „lapatai lapatai nuo kalniuko“, „kalnuos dainuoja rageliai uli uli jo“, o galiausiai užtraukė „kas nešokinės, kas nešokinės, tas pyd...“ Šių eilučių išjudinti tautiečiai greitai kilo nuo kėdžių ir vieningai stengėsi kuo daugiau pašokti į orą.
Kai apie antrą valandą patraukėme namo, skanduojantys, dainuojantys ir lenkams krepšinio aikštelėje iškaršti kailį nusiteikę lietuviai toliau kilnojo bokalus ir nė nemanė skirstytis. Tuo tarpu gatvėje, šiek tiek atokiau nuo baro, galėjai išvysti keletą uniformuotų policijos pareigūnų, stebinčių kad linksmybės nesukeltų pavojaus nei patiems aistruoliams, nei niekuo dėtiems praeiviams.
