Nebekartosiu, ką komentaruose išreiškė dešimtys tūkstančių sirgalių. Tomas Delninkaitis tiek draugiškose, tiek paskutinėse čempionato rungtynėse įrodė, kad tikrai yra geresnis įžaidėjas už Andrių Mažutį ir Artūrą Jomantą kartu sudėjus, o Marijonas Petravičius atrodo visa galva aukštesnis už Robertą Javtoką.
Šiam faktui konstatuoti nereikia būti žaidimo, kuris Lietuvai seniai yra daugiau nei sporto šaka, ekspertu. Tai aišku, pažvelgus į banalią statistiką – pelnomus taškus, klaidų skaičių, atakų efektyvumą. A.Mažutis, A.Jomantas ir R.Javtokas grupėje per mačą trise surinkdavo vos 10 taškų, o vienas M.Petravičius – 15.
Gramzdinanti komandą į dugną trijulė tarsi rungtyniavo, kas prasčiau ginsis, dažniau suklys, neįmes baudų ir iš po krepšio, neatsikovos kamuolių, pames juos ar perlaikys, nesugebės laiku atlikti perdavimų. Nenoriu menkinti Andriaus, Artūro ir Roberto, bet šis čempionatas – tikrai ne jų arkliukas. Kalti ne žaidėjai, o pagrindinis vairininkas, vis lipantis ant tų pačių šakių.
Kas verčia R.Butautą net ir po 12 rungtynių leisti į aikštę žaidėjus, kurie nieko neparodė - ne tik netraukdavo komandos lemiamais momentais, bet ją kaskart klampindavo? Kodėl treneris taip atkakliai leidžia įžaidinėti kamuolį tiems, kuriems tiesiog neduota Dievo būti gerais įžaidėjais, skiria jiems daugiausiai laiko per svarbiausias rungtynes?
Lažybos? Sunkiai tikėtinas variantas. Tokiais atvejais galima greitai nudegti. Vien tyčinio prasto strategavimo čia toli gražu nepakanka. Kas bus, jei likę krepšininkai sužais puikiai ir ištemps rungtynes? O jei iššaus netgi prastesni? Nedaug trūko, kad laimėtume prieš turkus – iki mačio pabaigos likus šešioms minutėms pralošinėjome tik trimis taškais. Kas, jei planas nepavyksta? Prapilti pinigai, didžiausios gėdos bei karjeros kracho rizika, jei užmačia iškiltų į viešumą ir net kalėjimas. Taip atsitiko buvusiam NBA teisėjui Timui Donaghy, stačiusiam dideles sumas lažybų kontorose.
Savų žaidėjų protegavimas? Galbūt šilčiau. A.Mažutis iki šiol žaidė Rygos ASK klube, kurį treniravo R.Butautas. Treneris šįmet persikelia į Ukrainos “BC Donetsk” klubą ir pasiima ten A.Mažutį. Vyriausiojo stratego asistentas R.Kurtinaitis treniruoja “Lietuvos rytą”, kuriame žaidžia A.Jomantas.
Vėlgi, nereikia baigti specialių krepšinio mokslų, kad suprastum, jog Europos čempionato varžybos – neįkainojama patirtis A.Mažučiui ir A.Jomantui, jau šį rudenį labai praversianti klubams. Žemyno pirmenybės šioms krepšinio vidutinybėms - puiki pamoka prieš čempionatą Ukrainoje.
Visgi nesinori tikėti, kad R,Butautui ir legendiniam Kurčiui asmeninė karjera klubuose svarbesnė už rinktinės pasiekimus (nors rungtynių su turkais, lenkais ir bulgarais iki ketvirto kėlinio eiga ir verčia tuo įtarti). Juk jie krepšiniui, kaip žaidėjai, davė tikrai daug. Tiek Rimas, tiek Ramūnas liejo prakaitą už grašius, palyginti su dabartininėmis krepšininkų algomis. Vienas “Žalgiryje” ir Lietuvos rinktinėje, kitas – “Statyboje”.
Prisiminus dar R,Butauto tėvą Stepą Butautą, jo pergales, valią ir autoritetą, norom nenorom veji šalin mintis, kad tokios šeimos atstovas galėtų dėl siaurų komandos interesų paminti Lietuvos krepšinį
Tai kur vis dėl to šuo pakastas? Realiausia jog viršų paėmė R.Butauto principai ir jo, kaip specialisto ambicijos. Kur tai matyta, kad žurnalistai ir trys milijonai trenerių mokytų mane, ką daryti? Jei įleisiu į aikštelę kaip įžaidėją T.Delnininkaitį, daugiau šansų pasireikšti suteiksiu J.Mačiuliui, jei M.Petravičių, kaip pagrindinį centrą laikysiu 35 minutes, pripažinsiu, jog mano kelių mėnesių planai ir strategavimai – nevykę.
Bet mūšius laimi ne užsispyrę kietakakčiai, o karvedžiai, laiku sugebantys pakeisti nepasiteisinusią taktiką ir išnaudoti stipriąsias savo kariaunos puses. Nugali ne dogmos ir schemos, o lankstumas, išeičių ieškojimas ir mokėjimas protingai nusileisti. Jūsų išeitys, R.Butautai dabar – M.Petravičius, S.Jasaitis, T.Delnininkaitis, J.Mačiulis, dar M.Lukauskis. Jie dabar turi daugiausiai parako. Lipdykite molį iš jų ir dar iš L.Kleizos ir brolių, kurie, reikia tikėtis, atsiskleis. A.Mažutį ir A.Jomantą, sugebantį per kelias minutes padaryti 5 klaidas (kaip buvo su ispanais Vilniuje), leiskite tik trumpiems pakeitimams.
Dar ne vėlu perlipti per savo principus. Įrodyti, kad esate aukštos klasės treneris, o ne provincijos lygio specialistas, matantis tik tas pačias schemas ir aklai jomis besivadovaujantis, turite vos kelias valandas.
Kelios valandos liko ir iki mūsų pasididžiavimo (o didžiuotis pasaulyje ne itin daug kuo turime), iki mūsų svajonių išlikimo. Ar norime, kad pakilimas tęstųsi? Kad ant automobilių vis dar plevėsuotų trispalvės, į kurias pažvelgus, užplūstų geri jausmai? Kad tų vėliavų būtų vis daugiau, iki pat finalo? Kad gatvėse žmonės linksmai šypsotųsi vieni kitiems ir linkėtų pergalės, o laimėjus medalius, pamiršę rūpesčius, tūkstančiai aistruolių džiausmingai sutiktų mylimą komandą ir jos trenerius?
Tikiu, kad to nori ir R.Butautas su savo štabu. Neatimkite iš žmonių džiaugsmo. Įsiklausykite ir mūsų nuomonę. Juk krepšinis nepriklauso saujelei specialistų iš rinktinės ir federacijos. Jis – mūsų visų.
Vienas iš trijų milijonų Lietuvos sirgalių.
