 |
Trys išskirtinės savaitės prasideda. Visai nesvarbu, kad kažkam Lietuvoje krepšinis galbūt nė motais, o būsimasis čempionas rūpi mažiausiai. Bus kritikų ir skeptikų – juk nėra nieko tobulo. Pačią brangiausią žaliavą šiame pasaulyje – informaciją – pateiksime iš įvykio vietos. Portalą užplūs šūsnis naujienų, komentarų, interviu. Apie krepšinį. Natūralu, kai kuriuos skaitytojus tai erzins.
Jau geriau ten jūsų, žurnaliūgų, nebūtų. Taip manančiųjų taip pat netrūksta. Ne paslaptis, jų būryje – ir patys krepšininkai. Be abejo, ne visi, bet yra. Bet mes esame čia. Nes toks mūsų darbas.
Tiesa, ir tie dvidešimt žurnalistų iš Lietuvos nustebino Joną Kazlauską: „Daug čia jūsų, žiūriu. Gerai gyvenate. Anksčiau tik Zeliukas ir Mundrytė vykdavo į rinktinės rungtynes.“
„Eurobasket 2013“ – ne „Eurobasket 2011“. Į Slovėniją išvyko tik saujelė Lietuvos sporto žurnalistų, palyginti su čempionatu, kuris prieš dvejus metus vyko mūsų šalyje.
Tiesa, ir tie dvidešimt žurnalistų iš Lietuvos nustebino Joną Kazlauską: „Daug čia jūsų, žiūriu. Gerai gyvenate. Anksčiau tik Zeliukas (Vytautas Zelinkevičius, garsus žurnalistas, rašęs apie krepšinį „Sporte“) ir Mundrytė (Regina Mundrytė – aut.past.) vykdavo į rinktinės rungtynes.“
Jesenicėse ir Liublianoje dirbs tie, kuriems nesvetima krepšinio čempionatų patirtis. Galbūt todėl, kai kurie, prisiminę pasaulio čempionatą Turkijoje, tikina šio to išmokę – sugebėti išlaikyti ribą tarp aistruolio ir profesionalo.
Tuomet Lietuvos žurnalistai triukšmingais šūksniais palydėdavo mūsų krepšininkų veiksmus gynyboje ir puolime. Pavyzdžiui, ispanai buvo pasipiktinę tokiu kolegų elgesiu, ir tai suprantama. Kita vertus, ta Kęstučio Kemzūros rinktinė nepaliko abejingų. Taip pat ir žurnalistų.
Kartais emocijų susikaupia tiek, kad jas sunku išlaikyti savyje. Šaltu veidu stebėti, kai žaidžia Lietuva, gali ne daug kas.
Mes privalome išsaugoti šaltą galvą. Po rungtynių laukia daugybė darbo – nei laiko, nei jėgų švęsti nelieka. Spaudos konferencijos, „blitz“ interviu su krepšininkais – mažiausiai kelias valandas, tarsi atskirti nuo viso pasaulio, paneriame akis į kompiuterių ekranus.
Emocijos ir išgyvenimai pamažu tirpsta su kiekvienu klaviatūros paspaudimu. Imame mintis reikšti ne savo, o krepšininkų ir trenerių posakiais. Žodžiais kuriame savo tekstų paveikslus, vieną po kito perduodami juos jums, skaitytojau.
Krepšinio arenas paliekame vieni paskutiniųjų.
Jeigu rinktinė pralaimi, esame tie, kurių krepšininkai labiausiai nenori matyti. „O tu manai, mums labai malonu jūsų dabar klausinėti?“ – kartą vienas kolega po nesėkmingo mačo paklausė Jono Valančiūno. Šis nuleido akis ir atsakė: „Kažkaip apie tai nepagalvodavau.“
Bendravimas su žiniasklaida – profesionalaus sportininko darbo dalis. Ne visuomet maloniausia. Ir tai galioja abiem pusėms – bendrauti su milijonus uždirbančiomis sporto žvaigždėmis ne visuomet didelis malonumas būna ir patiems žurnalistams.
„O tu manai, mums labai malonu jūsų dabar klausinėti?“ – kartą vienas kolega po nesėkmingo mačo paklausė Jono Valančiūno. Šis nuleido akis ir atsakė: „Kažkaip apie tai nepagalvodavau.“
Kai Lietuva Europos čempionato ketvirtfinalyje pralaimėjo Makedonijai, krepšininkai pro mane ėjo nepakeldami akių. Tiek nevilties jų žvilgsniuose nebuvau mačiusi. „Aš nepajėgsiu kalbėti“, – man ir šalia stovėjusiam rinktinės spaudos atstovui Linui Kunigėliui ištarė keli žaidėjai, paprašyti duoti interviu TV3 televizijai. Pirmą kartą per visą čempionatą „karštas“ interviu po rungtynių neįvyko.
Iš televizijos pusės žvelgiant, tai nepateisinama, bet iš žmogiškosios – galima suprasti. Tąkart nugalėjo žmogiškumas.
Spaudos atstovai interviu gaus bet kuriuo atveju. Jei ne iškart, tai kiek vėliau. Bet su kuo jiems tenka susidurti? Su krepšininkais, kuriems interviu tarsi prievolė ar pareiga, kuri pasibaigus rungtynėms būna pati nemaloniausia.
Žurnalistas Andrius Tapinas kartą yra pasakęs, kad vertėtų atskirti krepšininkus ir kitus sportininkus. Sportininkai mielai kalba, nors dažnai kalba prastai, o krepšininkai kalbėti moka, bet tai daro su didele arogancija.
Ir sutikčiau, ir ne. Vien iš pagarbos niekada neatsisakančiam kalbėti ir niekuomet atsainiai į klausimus neatsakinėjančiam Mindaugui Kuzminskui, būtų neteisinga visiems krepšininkams klijuoti tokią griežtą etiketę. Tokiu noru netrykšta, bet pagarbą žurnalisto darbui jaučia ir daugiau rinktinės žaidėjų.
„Chebra, padarome gerą interviu su Šarūnu Jasikevičium“, – kolegas Hjustone (JAV) praėjusią vasarą ragino vienas kolega. Visi žinote, koks kartais būna Šaras. „Bendravimas su Šaru – nuolatinė įtampa ir šokinėjimas ant pirštų galų: vienas žodis gali įžiebti konfliktą.“
Pokalbiai su Š.Jasikevičiumi vargina, išsunkia tiek fiziškai, tiek emociškai. Vieni prisiminė priekabų Šarūno būdą ir pomėgį kabinėtis prie klausimų. Kitiems įstrigo tai, kad jis neslepia paniekos pašnekovui. Treti kalbėjo, kad mūsų geriausias visų laikų įžaidėjas mėgsta vėluoti į interviu ir mokyti žurnalistus dirbti.
Ir ne tik tąkart. Po visų (visų!) rungtynių olimpiniame atrankos turnyre Šaras specialiai karštiems interviu skirtoje zonoje žurnalistams sakydavo: „Palendu po dušu ir tuoj ateinu pasikalbėti.“ Savo pažadus tesėjo ir be konkurencijos dalindavo įdomiausius interviu.
Bet tuomet Hjustone buvo kitaip. Gerai paruošti reporterių klausimai ir galbūt abiejų pusių nusiteikimas davė bent jau žurnalistams netikėtą rezultatą: Š.Jasikevičius išsamiai ir kantriai atsakinėjo į klausimus, ir darė tai su šypsena bei pagarba.
Ir ne tik tąkart. Po visų (visų!) rungtynių olimpiniame atrankos turnyre Šaras specialiai karštiems interviu skirtoje zonoje žurnalistams sakydavo: „Palendu po dušu ir tuoj ateinu pasikalbėti.“ Savo pažadus tesėjo ir be konkurencijos dalindavo įdomiausius interviu.
Keičiasi ir žurnalistai, keičiasi ir krepšininkai. Linas Kleiza irgi gali būti kitoks. Tuo įsitikinau nuvykusi į Torontą. Per visą interviu – jokio pasipūtimo, profesionalus, atviras, kalba ne tik apie krepšinį, bet ekonomiką ar netgi pasaulio pabaigą. Jis ir pats klausinėjo. Kaip jūs ten Lietuvoje gyvenate? Kokia situacija Kauno „Žalgiryje“?
Renaldas Seibutis nuoširdžiai ir išsamiai kalbės net po pralaimėjimo. Tuo labiausiai galėjome įsitikinti praėjusį sezoną, kuris „Lietuvos rytui“ klostėsi itin nesėkmingai.
Martynas Pocius duodamas interviu pasveria kiekvieną savo žodį, tačiau niekuomet nebūna šiurkštus ir piktas. Ką kalbėti apie brolius Lavrinovičius, kurie su žurnalistais bendrauja tarsi su senais gerais bičiuliais.
Pokalbis su bet kuriuo iš Brolių garantuoja ne tik informacijos straipsniui, bet ir maloniai praleistą laiką. Broliai visuomet geranoriški, kartais, tiesa, draugiškai, pasišaipantys iš žurnalistų.
Jeigu esate užkietėjęs krepšinio sirgalius, kartais pabandykite suprasti ir mus. Nes mes ne tik dirbsime. Mes visa širdimi palaikysime savo rinktinę. Galų gale, juk daugelį mūsų į sporto žurnalistiką atvedė ne kas kita, kaip tik aistra krepšiniui.
Sekti Astos Žukaitės įspūdžius iš Slovėnijos galite asmeniniame žurnalistės profilyje „Facebook“ tinkle arba 15min.lt SPORTO grupėje.
