D.Lavrinovičius, kaip ir jo brolis Kšištofas visas rungtynes su Bosnija ir Hercogovina turėjo praleisti ant atsarginių žaidėjų suolelio. Toks buvo trenerio sprendimas. Jonas Kazlauskas buvo įsitikinęs, kad broliai netiks jo taktiniams sumanymams.
Bet broliai aikštėje pasirodė. Kai J.Kazlauskas nebeturėjo ko griebtis, Lavrinovičiai bandė padėti komandai. „Jie nesigina“, – žiūrėdamas į Darių Maskoliūną rankomis skėsčiojo vyriausiasis treneris.
Dvyniai rungtyniavo nedaug – kartu tik 15 minučių. Darjušas pelnė 4, Kšištofas 2 taškus.
Didžiausiu galvos skausmu ir jiems, ir Lietuvos rinktinei tapo Mirza Teletovičius, ypač po didžiosios pertraukos, kai tinklelį skrodė vienas jo tikslus metimus po kito. Iš viso bosnis pelnė net 31 tašką.
„Jis (M.Teletovičius – aut.past.) įmetė daug sunkių metimų, o mes strigome puolime. Prieš jį neįmanoma apsiginti. Jis geras žaidėjas, ką padarysi, kad pataikė...“, – teigė D.Lavrinovičius.
– Ar žinojote, kad rungtynes pradėsite nuo trečiojo kėlinio?
– Ne, nežinojome.
– Veikiausiai prieš rungtynes nebuvo tokių minčių, kad teks skaičiuoti taškų skirtumą. Kada pradėjote tą daryti?
– Mes iš tikrųjų nieko neskaičiavome, nes norėjome nugalėti. Tikrai nenorėjome pralaimėti ir galvoti apie taškų skirtumą. Kovėmės iki pat galo neskaičiuodami.
– Vakar sakėte, kad rinktinė jau turėjo sukrėtimų. Šį vakarą laukė dar didesnis išbandymas?
– Mes atsilikome 16 taškų, bet per paskutines 3-4 minytes sugebėjome atsistoti ant kojų ir pasiekti mums palankų rezultatą.
– Treneris jus ir ramino, ir pyko.
– Ir pyko, ir ramino. Žinoma, jis pyksta. O mes patys ant savęs pykstame (dukart pakartojo). Noras ne visada atitinka realybę.
– Į Liublianą važiuosite su nerimu?
– Ne, kodėl? Gal daugiau susikaupsime. Turime suprasti, kad mes ne ta komanda, kuri tik su talentu, bet be darbo laimės viską. Mes turime dirbti aikštelėje, arti. Tik tada kažką pasieksime.
