Po finalo Lietuvos trenerių ir žaidėjų veiduose džiaugsmo nebuvo. Jonas Kazlauskas mano, kad tai, ką pavyko pasiekti šiai komandai, suvoksime tik praėjus šiek tiek laiko.
„Negaliu pasakyti, kad taip užbaigti čempionatą yra malonu. Kai pralaimi tiesiog liūdna. Juo labiau, kad sidabrą kišenėje jau turėjome. Kai pralaimi, sunku džiaugtis, šį pasiekimą įvertinsime tik po kurio laiko. Žmogus toks sutvėrimas, kad visada nori kažko daugiau“, – teigė J.Kazlauskas.
Sidabrą Lietuva iškovojo ir 1995-aisiais, tačiau tuomet rungtynės buvo tarsi košmaras. Košmaru šio 2013-ųjų finalo niekas nedrįstų pavadinti. Tai, ką naujai Lietuvos rinktinei pavyko nuveikti Slovėnijoje, daugeliui yra svajonės išsipildymas. Daugybė krepšinio aistruolių apskritai skeptiškai vertino mūsų rinktinės galimybes.
„Jeigu prieš čempionatą kas nors būtų pasakęs, kad laimėsime sidabrą, būčiau labai apsidžiaugęs“, – neslėpė treneris.
Nors antroji vieta – didelis laimėjimas Lietuvai, J.Kazlauskas negailėjo kritikos. Sau.
„Padariau blogų keitimų, buvo momentas, kai negalėjau grąžinti pagrindinių žaidėjų. Buvo klausimas, ar žaisti su pagrindiniais, ar duoti jiems pailsėti. Tos minutės buvo pačios sunkiausios ir mes rungtynes pralaimėjome antrajame ketvirtyje. Pralaimėjome kovą dėl atšokusių kamuolių, nekontroliavome žaidimo...Galbūt jauni žaidėjai perdegė, bet treneris atsakingas už viską. Nepasisekė, vadinasi aš esu labiausiai kaltas“, – kalbėjo J.Kazlauskas.
Padariau blogų keitimų, buvo momentas, kai negalėjau grąžinti pagrindinių žaidėjų. Tos minutės buvo pačios sunkiausios ir mes rungtynes pralaimėjome antrajame ketvirtyje.
– Treneri, kodėl taip įvyko, kad stipriai pralaimėjome kovą dėl atšokusių kamuolių? – paklausėme J. Kazlausko.
– Jie sužaidė labai geras, o mes blogas rungtynes. Negalvoju, kad jie buvo daugiau išanalizavę mus nei mes juos. Gana neblogai gynėmės prieš Tony Parkerį, bet kiti žaidėjai, tokie kaip Nicolas Batumas, pataikė neįtikėtinus metimus ir išplėtė visą mūsų gynybą. Keletą kartų Borisas Diaw per lengvai centravo prieš mus ir tai jiems davė didelę paspirtį. Bandėme pataikyti sunkius metimus, bet nepavyko.
– Kodėl rungtynėse ir vėl neišvydome Kšištofo Lavrinovičiaus?
– Turėjome pakankamai daug didelių žaidėjų, antroje rungtynių pusėje jo pozicijoje rungtyniavo Linas Kleiza. Buvo rungtynių, kai Donatas Motiejūnas gerai žaidė, buvo kam pelnyti taškus, tad mums paprasčiausiai nereikėjo jo pagalbos. Šiandien buvo momentas, kai norėjau jį leisti.
– Treneri, ko dabar labiausiai trokštate?
– Poilsio. 20 dienų gyventi tik viešbutyje, kur neatsidaro langai, ir analizuoti tik krepšinį – negaliu sakyti, kad jos malonios.
– Ar keliausite kitais metais su rinktine kartu į Ispaniją, į pasaulio čempionatą?
– Reikia pasikalbėti su federacija, ji įvertins mūsų pasirodymą. Kaip bus toliau – matysime, bus daug pokalbių.
– Kaip manote, ar pasaulio čempionate ši komanda galės ko nors pasiekti?
– Ši komanda – jauna ir talentinga. Aišku, labai daug traukia vyresni žaidėjai. Šiai ekipai labai trūksta perimetro žaidėjų, bet ar turime tokių namuose, kurie galėtų papildyti – didelis klausimas. Turime sugalvoti, kaip tokius krepšininkus užsiauginti. Labai gerai, kad patekome į pasaulio čempionatą, nepraeis veltui metai ir bus galima išbandyti dar daugiau jaunesnių žaidėjų. Viską vertinu labai teigiamai. Niekas negali prikišti, kad nesikovėme ir nerodėme charakterio. Šiandien tiesiog nepasisekė.
