Nuo 2004 metų su nacionaline komanda dirbantis L.Kunigėlis įsitikinęs, kad ši Lietuvos rinktinė nusipelnė kur kas daugiau, nei kovos dėl penktos vietos. Ne tik dėl stiprios sudėties, talento ar meistriškumo. „Nesinorėtų, kad taip sunkiai lipdyta rinktinė būtų nustumta nuo medalių“, – išskirtiniame interviu 15min.lt vilties neslėpė L.Kunigėlis.
Jis įsitikinęs, kad Lietuvos komanda pakankamai stipri psichologiškai. Ir vieninga, nors tokia dar visai neseniai nebuvo.
 |
| Tomo Tumalovičiaus nuotr./Linas Kunigėlis |
Apie rinktinės gyvenimą, laukiantį ketvirtfinalį, Italijos komandą – pokalbis su Lietuvos rinktinės spaudos atstovu L.Kunigėliu.
– Su rinktine kartu keliaujate dešimt metų. Kokį įspūdį palieka Slovėnija ir čempionato organizacija?
– Slovėnija man patinka, labai graži šalis. Prieš penkiolika metų Liublianoje esu buvęs su Kauno „Žalgiriu“, bet tuomet negalėjau susidaryti įspūdžio, nes buvome labai trumpai. Manau, jog slovėnams turėtų būti labai smagu čia gyventi. Nėra kažko labai išskirtinio, bet tuo pačiu viskas, ko reikia – kalnai, geras oras, šalia Italija, Austrija ir Kroatija.
Čia mes bendraujame su krepšinio žmonėmis. Neturime net smulkių problemų – visi viską žino. Korektiška, puiki organizacija. Nėra jokio noro pasirodyti, viskas tvarkinga, nuoširdu ir gera.
– Kaip diena ir naktis, palyginti su Venesuela?
– (Nusijuokia). Ten buvo nuotykis, kurį ilgam prisiminsi. Visi, kurie ten buvo, prisimins. Bet reikia ir tokių dalykų. Jeigu visada būtum šiltoje terpėje, kur viskas gerai, esi apglostytas, apklostytas, apžiūrėtas, viskas pasidarytų prėska.
Didžiausius pavojus jau praėjome. Aštresni kampai nusišlifavo. Taip įvyko todėl, kad kai kurie suprato, kad turi padaryti tam tikrus žingsnius atgal ir priimti kitus žmones.
– Lietuvos krepšinio rinktinė dažnai apibūdinama kaip šeima. Kokia ji šiemet?
– Jauna. Kaip jaunoje šeimoje, čia viskas dar tik prasideda, viskas klijuojasi. Yra visko – perdėto entuziazmo, nusivylimo, apsitrynimo. Turime pakankamai platų spektrą žaidėjų – patyrusių, kas ką matęs, kas ką regėjęs. Tas pats kalbant apie jų amžių, brandą, pozicijas visuomenėje. Kai kurie jaučia, kiek daug iš jų tikimasi. Kiti – priešingai, daro tai, ko galbūt niekas iš jų nesitikėjo. Mūsų šeima įvairi, besiklijuojanti, besiformuojanti.
– Akivaizdu, kad treneriui Jonui Kazlauskui, kaip šios komandos vedliui, teko nelengva užduotis?
– Jonui Kazlauskui, kaip sakė jis pats, dauguma žmonių, išskyrus Robertą Javtoką ir dar vieną kitą žaidėją, buvo mažiau pažįstami. Jam teko susidurti su naujais charakteriais, naujais personažais, naujomis asmenybėmis, kurias reikėjo įdėti į bendrą šeimos mozaiką. Ir tam tikru kampu (šypsosi).
– Ir kaip sekasi tuos kampus dėlioti?
– Manyčiau, labai gerai. Apibūdinčiau tai kaip savotišką gėlių ir saldainių periodą. Visi turi daug entuziazmo, visiems reikia padaryti tam tikrų nuolaidų ir visi po truputį tą sėkmingai daro. Didžiausius pavojus jau praėjome. Aštresni kampai nusišlifavo. Taip įvyko todėl, kad kai kurie suprato, kad turi padaryti tam tikrus žingsnius atgal ir priimti kitus žmones, kitą sistemą, kitą filosofiją. Nes kitaip nėra prasmės čia važiuoti...
– Buvo kalbama, kad rinktinėje – daug egoistiškų žaidėjų, turinčių savo ambicijas.
– Kai kurie žmonės, kurie yra šiame kolektyve, atvažiavo tikėdamiesi šiek tiek kitokio vaidmens. Užtruko laiko, kol jie susitaikė su tuo, koks jis yra iš tiesų. Kai kam tenka didesnis nei tikėjosi, kai kam mažesnis. Vis dėlto tai labai gera kryptimi vedama komanda. Tai – senbuvių ir trenerių nuopelnas.
– O kaip jus priima jaunimas?
– Reikėtų jų paklausti, ar aš juos labai užknisu. Ką pasakau, tą daro (šypsosi). Iš to galima daryti prielaidą, kad gal bijo. Gal nežino, kad gali pasakyti „ne“ ir aš nieko negalėsiu padaryti. Jie visi geri, turi savitų charakterio savybių, ir tai puiku, nes nuobodžiausia būtų dirbti su vienodais žmonėmis.
 |
| Tomo Tumalovičiaus nuotr./Linas Kunigėlis |
– Dažnai matau jus prieš transliaciją stovintį po krepšiu ir padavinėjantį kamuolius krepšininkams. Yra darbų, kurių nesiskirstote?
– Rinktinėje yra dvylika žaidėjų ir dar tiek pat personalo narių. Dažnai nesiskirstai pareigų: jei matai, kad guli trys krepšiai ir stovi tik vienas Juozukas, tuomet paimi tuos krepšius ir nuneši. Jei matai, kad Marčius (M.Pocius – aut. past.) ar Kuzia (M.Kuzminskas – aut. past.) nori pamėtyti kamuolį, tai ir padavinėji jiems. Kur reikia pagalbos, ten ir ateini. Ne vienas aš toks. Ir Aidas (A.Buzelis), Paulius (P.Motiejūnas), Žydrūnas (Ž.Vilenčikas) prireikus padės.
– Ne paslaptis, kad krepšinio sirgaliams smalsu, kas dedasi rinktinėje. Dažnai sulaukiate raginimų iš draugų, artimųjų papasakoti apie komandos užkulisius?
– Draugai, be abejo, nori. Jiems smalsu, mėgsta juk tą krepšinį, jiems pasipasakoji, pasikalbi. Turiu krepšinio faną uošvį, kuris nepraleidžia nė vienerių rungtynių. Kai nuvažiuoju pas jį, turime atskirą temą, ilgai kalbamės (šypsosi).
– Bet juk yra tam tikrų dalykų, kurie turi likti rinktinės viduje?
– Žinoma, kai kas ir lieka tik tarp rinktinės žmonių. Turiu keletą draugų, kuriems galiu papasakoti daugiau, nei kitiems. Bet tai žmonės, kuriais pasitikiu ir kurie išsaugos tą informaciją.
– Esate šalia – prieš rungtynes, per pertrauką ir po jų girdite, kas kalbama persirengimo kambaryje. Radijo klausytojams papasakojate apie tai?
– Aš komentuoju radijo klausytojams, kuriems nereikalingi filosofavimai, pasvarstymai, išvedžiojimai. Juk nėra vaizdo, todėl reikia pasakoti tai, kas vyksta aikštėje. Kitiems dalykams laiko nebelieka. Jei komentuočiau televizijai, tada galbūt ir kitaip elgčiausi.
– Esate Lietuvos rinktinės atstovas spaudai, komentatorius, o ar galėtumėte save pavadinti krepšinio aistruoliu?
– Jeigu nedirbčiau šio darbo ir turėčiau pakankamai pinigų, aš važinėčiau į čempionatus. Ir neišskirčiau tik krepšinio. Aš važiuočiau į olimpiadas, lengvosios atletikos čempionatus, futbolo, nes man tai labai patinka.
– Kiek jums nervų kainavo pirmasis čempionato etapas?
– (Juokiasi). Manau, kad vidutiniškai tiek pat, kiek visiems Lietuvos žmonėms ir sirgaliams.
– Nenumaldomai artėja ketvirtfinalis. Kaip sakė Mindaugas Kuzminskas – pralaimėsi, ir visas vasaros darbas nueis perniek.
– Ketvirtfinalis tikrai ne pats maloniausias etapas. Visos komandos tokio aukšto lygio varžybose supranta, kad negaus akivaizdžiai silpnesnio varžovo ir nė viena nelaukia ramiai atsipūtusi, įsitikinusi, kad čia bus tik formalumas.
Taip pat galvoju ir aš, taip pat ir rinktinė. Esu matęs įvairių ketvirfinalių. Tai – specifinis mačas. Vienos rungtynės. Grupėje gali sužaisti vieną, du, tris, keturis kėlinius, o čia visas tavo darbas „pakabintas“ ant 40 minučių. Kiek tu ilsėjaisi, dvi ar tris dienas? Jei pralaimėsi, niekam tai nebus įdomu.
 |
– Visa Lietuva, sužinojusi, kad teks kautis su Italija, prisiminė tuos nelemtus 2004-uosius.
– Lengviausia nubėgti į 2004 metus. Patys krepšininkai nejaučia jokio priešiškumo italams. Nemanau, kad būtų galima išvesti paraleles su tuo pralaimėjimu prieš devynerius metus. Taip, tai buvo žiauriai skausmingas pralaimėjimas. Manau, kad daugelis ten dalyvavusių žmonių iki šiol nėra žiūrėję tų rungtynių ar bent jau ketvirtojo kėlinio, nes tada tai buvo unikali galimybė būtent tai rinktinei pakovoti dėl olimpinio aukso.
– Dabar – nauja karta, nauja istorija?
– Būtent. Apie Italijos komandą aš turiu savo nuomonę. Man iš visų komandų italai yra simpatiškiausi. Jie nesišvaisto skambiomis frazėmis, atvažiuoja, daro savo darbą, stengiasi vieni už kitus. Ir visa komandinė dvasia bei mikroklimatas yra penkiasdešimt procentų sėkmės.
Ir 2003, ir 2004 metais italai man patikdavo tuo, kad rungtyniaudavo be didelių žvaigždžių, bet turėdavo labai gerą komandinę dvasią. Tais pačiais 2003-aisiais jie atvažiavo į Europos čempionatą nevertinami ir sugebėjo laimėti bronzos medalius.
Milijoninis kontraktas arba geras sezonas prieš kelis mėnesius automatiškai garantuoja ramų gyvenimą? Mes matėme tokių komandų, kurios jau išvažiavo namo su labai garsiais vardais.
– Taip buvo kalbama ir prieš šį čempionatą...
– Taip, šneka, kad ši komanda neturi to ar kito krepšininko. Bet į čempionatą atvažiavo paprasti vaikinai iš Italijos ir va, prašom, žaidžia krepšinį savo malonumui, žaidžia taip, kad jau yra stipriausiųjų aštuntuke.
Tai – dar vienas įrodymas, kad kartais ir žiniasklaida, ir krepšinio verslas sukasi apie žvaigždes. Suprantu, kad vardai svarbu, jie padeda parduoti prekę, bet iš esmės kartais tos žvaigždės per daug sureikšminamos. Aikštėje žaidi penki prieš penkis. Milijoninis kontraktas arba geras sezonas prieš kelis mėnesius automatiškai garantuoja ramų gyvenimą? Mes matėme tokių komandų, kurios jau išvažiavo namo su labai garsiais vardais.
– Mūsų komanda bet kuriuo atveju liks čempionate iki pabaigos. Ar į Lietuvą ji gali parvežti medalius?
– Lietuvos rinktinė turi labai didelį potencialą. Nežinau, ar jį pavyks panaudoti šiame čempionate, bet tai – komanda, kuri gali labai daug ką nuveikti. Norėtųsi, kad ties ketvirtfinaliu nesustotume... Aišku, neduok Dieve, praloši, tada bus tas paguodos prizas, turėtume prasimušti į pasaulio čempionatą. Nesinorėtų, kad taip sunkiai lipdyta komanda būtų nustumta nuo medalių ir nuo pirmojo ketverto.
