Linas Kvedaravičius: „Pergalė didžiausias pliusas, nes žaidimas nežavi“
„Didžiausias pliusas yra iškovota labai svarbi pergalė. Nugalėdami komandą, kuri prieš tai laimėjo dukart, pagerinome savo padėtį turnyrinėje lentelėje. Tai yra didžiausias pliusas, nes pats žaidimas vis dar nežavi. Kaip ir vakar, rinktinė buksuoja. Norėtųsi, kad per poilsio dieną rinktinė padarytų išvadas ir grįžtų prie malonaus akiai žaidimo, kurį mes esame įpratę matyti. Dabar žaidimas vis dar yra klampus, o pergalė – išvargta, nors prieš latvius neturėtų būti tiek vargo. Rinktinė rezervų turi, tačiau jų niekaip neišnaudoja.
Pergalė buvo išvargta, nors prieš latvius neturėtų būti tiek vargo.
Rinktinę vis dar klampina klaidos. Manau, šiandien jos atsirado dėl to, kad treneriai leido kiek pailsėti Mantui Kalniečiui. Buvo bandomi kiti žaidėjai, daugiau laiko gavo Tomas Delininkaitis, kuris tikrai sužaidė neblogai, tačiau įvėlė ir daugiau klaidų. Matyti, kad treneriai vis dar ieško to optimalaus varianto. Svarbiausia, kad yra pergalė.
Sekmadienį laukiančios rungtynės su Juodkalnija nebus paprastos. Jie žaidžia tą patį Jugoslavijos krepšinio mokyklai būdingą, kiek grubų, krepšinį. Tai sudėtinga komanda ir palyginti neparanki Lietuvai. Reikia suprasti, kad šioje grupėje lengvų rungtynių nebus. Lietuviai turės atiduoti visas jėgas, juolab kad gero žaidimo vis dar nedemonstruoja. Labiau reiktų žiūrėti į mūsų žaidimo gerinimą, o ne į varžovus. Ant popieriaus atrodo, kad Juodkalnija mums nėra varžovė, tačiau aikštėje šiame čempionate viskas labai greitai apsiverčia aukštyn kojomis.“
 |
| Tomo Tumalovičiaus nuotr./Jonas Valančiūnas |
Sergejus Jovaiša: „Nėra taip blogai – žaidžiam prastai, bet pergales iškovojam“
„Matyti, kad Mantas Kalnietis jautėsi pavargęs ir priimdavo neteisingus sprendimus, ir darė tai ilgą laiką. Tiesiog, turbūt, treneris dabar rizikuoja – ryžtasi žaisti su kiek prastesniu Mantu, nei su kuo kitu, kas gali sužaisti dar prasčiau. Na, mes juk pažįstame Mantą, jis mėgsta atakuoti, o šiandien dažnai tai darė tada, kai nereikėjo. Jis atliko ir nemažai pavėluotų perdavimų, akivaizdu, kad neįvertina situacijos taip adekvačiai, kaip galėtų.
Intelektualesnis žiūrovas mato, kad mūsiškiai žaidžia inertiškai, vienintelis Jonas Mačiulis galvoja.
Galiu pasakyti, kad latviams šiandien velniškai sekėsi. Jie išmesdavo kamuolį tada, kai mūsų gynėjai net nesitikėdavo, jog varžovai gali mesti ir, svarbiausia, – įmesdavo. Aišku, tai koncentracijos stoka, reikia gintis iki galo, kad tokių metimų nebūtų. Tačiau, manyčiau, kad gynyba šiandien buvo nebloga. Žinot, sunku su tais mažais latviukais, laksto po visą aikštę, dažnai keičia atakos kryptį ir atranda laisvų žaidėjų. Iš dalies visai neblogai susitvarkėme,
Antra rungtynių pusė parodė, kad prieš asmeninę gynybą mums žaisti sunku. Pradžioje latviai gynėsi zona ir mūsų žaidėjai, gavę erdvės, pasijuto laisviau. Todėl sakyčiau, kad galime padėkoti ir latvių treneriui, nes iš pradžių net pagalvojau, jog jis sumaišė strategiją.
Manau, svarbiausia, kad mums vis dar trūksta minties ir susikaupimo. Intelektualesnis žiūrovas mato, kad mūsiškiai žaidžia inertiškai, vienintelis Jonas Mačiulis galvoja. Pridėčiau dar ir tai, kad žaidėjų akyse kartais trūksta ugnelės, trūksta, kad galvotų ne tik apie savo žaidimą, o apie komandą, apie vienas kitą.“
 |
| Tomo Tumalovičiaus nuotr./Mantas Kalnietis |
Rūtenis Paulauskas: „Didžiausia problema – įžaidėjas“
„Nenorėkime iš pat rungtynių pradžios susikrauti pranašumą ir lengvai laimėti – tai Europos čempionatas. O antra, turbūt esame komanda, kuri tebeieško savo žaidimo. Tikrai neverta nusiminti, nes mūsų tos paieškos apsiėjo su mažiausiais nuostoliais – laimėtos dvi rungtynės iš trijų. Esame antri grupėje, jei dar ieškodami sugebame laimėti, tai radę, pasiruošę lemiamoms kovoms, žaisim dar geriau.
Didesnė problema – įžaidėjas. Jis kol kas labiau koncentruojasi į save nei į laisvų komandos draugų paiešką.
Šios dienos rungtynės klostėsi labai palankiai. Latviai panaudojo zoninę gynybą ir mums atsivėrė daug galimybių. Mes įgijome ir taškų persvarą, ir psichologinę. Tačiau kuomet žaidžiame prieš asmeninę gynybą – prasčiau.
Mūsų stipriausia pusė – jėga po krepšiu. Bandome išnaudoti aukščiausius žaidėjus, kurie, mano galva, šiek tiek perlaiko kamuolį arba sugrūda per rankas, per varžovą. Taip pat ir perdavimai „centrus“ pasiekia pavėluotai.
Susikuriame labai mažai progų laisviems metimams. Ir problema tikrai nėra derinių skaičius ar kokybė. Didesnė problema – įžaidėjas. Jis kol kas labiau koncentruojasi į save nei į laisvų komandos draugų paiešką.
Šiandien lietuviai puikiai išsprendė latvių problemą, apsigynė gerai. Paliko tik minimalią galimybę pašaudyti iš toli. Galėjo mus palaužti tik sunkiai prognozuojamais ir nelogiškais metimais, kuriais nukovė ankstesnius savo varžovus.“
