Kęstutis Marčiulionis, Giedrius Gustas, Vidas Ginevičius, Marius Prekevičius, Andrius Mažutis, Artūras Jomantas, Tomas Delininkaitis – vienas paskui kitą šie krepšininkai buvo bandomi Lietuvos rinktinėje įžaidėjo pozicijoje įvairaus rango varžybose. Tačiau tik pastaruosius dvejus metus rinktinės treneriams nereikėjo sukti galvos, kam patikėti dirigento aikštėje vaidmenį, nes turėjo du lygiaverčius įžaidėjus: Šarūną Jasikevičių ir Mantą Kalnietį.
Š. Jasikevičiui pripažinus, kad pastaroji vasara jam, matyt, buvo paskutinė vilkint žalios spalvos aprangą su trispalve, amžinas kaip pasaulis klausimas vėl išnyra ir šįkart atsakymo turi ieškoti J.Kazlauskas.
„Šiandien yra M.Kalnietis, o už jo – didelė tuštuma, – sakė prie Lietuvos rinktinės vairo šįmet Kęstutį Kemzūrą pakeitęs J.Kazlauskas. – Ši pozicija mums yra pati skausmingiausia. Nes nuo įžaidėjo labai daug priklauso trenerio minčių ir planų aikštėje įgyvendinimas. Mums reikėtų išspręsti šį klausimą kaip galima greičiau.“
„Visais laikais jautėme įžaidėjo problemą, – „Lietuvos rytui“ tvirtino J.Kazlauskas. – Taip yra dėl kelių dalykų.
Pirmiausia, mes visada ieškome aukštų krepšininkų. Atradus aukštą talentą, tikimasi sulaukti daugiau dėmesio ar naudos.
Antra, įžaidėjui neužtenka vien talento. Jis turi gimti su tam tikrais charakterio bruožais, kurie jam leistų jungti kitus krepšininkus.
Trenerių nurodymų gavęs įžaidėjas turėtų vesti komandą savo keliu neklausydamas, ką šalia šnabžda kuris nors krepšininkas.”
J.Kazlauskas neatmeta ir atsarginio varianto – neišsirinkus įžaidėjo M.Kalnietį aikštėje būtų galima keisti kitos pozicijos krepšininku.
„Net ir pats M.Kalnietis pagal visus duomenis ir charakterio savybes nėra šimtaprocentis įžaidėjas. Galbūt jis net labiau tiktų žaisti kaip atakuojantysis gynėjas.
Kaip įžaidėją galima bandyti kitos pozicijos krepšininką, bet tai nėra pats geriausias problemos sprendimo būdas. Šio sezono pavyzdys – Vilniaus „Lietuvos rytas”, kuriame atakuojantysis gynėjas Janis Blūmas rungtyniauja kaip įžaidėjas.”
