28-erių metų 198 cm ūgio kaunietis praėjusį sezoną gynė Atėnų „Panathinaikos“ klubo garbę. Nors pasibaigus sezonui pasigirdo kalbų, jog J.Mačiulis paliks graikų ekipą, gandai nepasitvirtino ir kovingasis krepšininkas pratęsė sutartį su Graikijos čempionais iki 2015-ųjų metų.
Prieš tapdamas svarbia „Panathinaikos“ dėlionės dalele J.Mačiulis ketverius metus gynė Kauno „Žalgirio“ klubo garbę (2005–2009 m.). Išaugęs „Žalgirio“ marškinėlius Lietuvos rinktinės lengvasis kraštas pasuko į Milano „Armani Jeans“ klubą. Po to krepšininkas trumpai žaidė Kauno „Baltų“ ekipoje, o 2011–2012 m. sezoną užbaigė Sienos „Montepaschi“ komandoje.
Lietuvos rinktinėje J.Mačiulis žaidžia nuo 2007-ųjų metų. Sunki trauma 2011-aisiais neleido Jonui prisidėti prie nacionalinės komandos Europos čempionate Lietuvoje. Tiesa, krepšininkas į komandą su trenksmu grįžo kitais metais ir tapo vienu rezultatyviausiu Lietuvos rinktinės žaidėjų Londono olimpiados metu.
Apie sutarties pratęsimą su Atėnų „Panathinaikos“...
Aš labai norėjau grįžti į „Panathinaikos“. Užtrukęs sutarties pratęsimas buvo susijęs su klausimu dėl pinigų. Nežinau tiksliai, kodėl klubas užtruko pasiūlydamas naują sutartį, bet galiausiai tas pasiūlymas tapo ir geriausias, ir patraukliausias. Labai norėjau grįžti į ekipą, todėl neįsižeidžiau, kai iškart negavau pasiūlymo.
Apie labiausiai nustebinusius dalykus Graikijoje...
Nustebino, jog absoliučiai visi žmonės, kuriuos sutikau, kalbėjo angliškai. Net paprasti santechnikai ar bobutės. Tai buvo labai geras dalykas, padėjo pritapti šalyje. Pats Atėnų klubas laikosi politikos, kad žaidėjas turi įsikurti pats. O vietinių gyventojų anglų kalbos žinios palengvino ir mano gyvenimą.
Apie galimybę žaisti mirtiname „Panathinaikos“ prieše „Olympiakos“...
Jei kito pasiūlymo nėra, eini ir žaidi. Ne vienas graikas yra tą yra padaręs, legionieriai į perėjimą tarp šių klubų žiūri dar lengviau. Sirgaliai parėkautų, pastaugtų, tačiau jei reiktų, eitum ir kovotum.
Apie skandalingąjį šių metų Graikijos krepšinio lygos finalą...
Iš tikrųjų pirmą kartą taip gyvenime nutiko, kad rungtynių teisėjai, komisarai atėjo į rūbinę ir pasakė, jog laimėjome čempionų titulą. Iš esmės, finalas buvo ramus iki paskutinių rungtynių, kol patys sirgaliai pamėgino pakeisti rungtynių baigtį.
Sirgaliai net bandė persirengti apsauginiais ir grįžti į aikštelę. Policija nesugebėjo užtikrinti saugumo, todėl buvo priimtas teisingas sprendimas – nutraukti finalą.
Apie krepšinio sirgalius Graikijoje...
Iš tikrųjų nematyčiau reikalo bėgti iš Graikijos dėl sirgalių įsiūčio. Žaidi ir tiesiog darai savo darbą. Po rungtynių niekas nesikabinėja, jei nevažiuoji į aistruolių rajoną. Sirgaliai ne tas rodiklis, dėl kurio norėčiau palikti Atėnus.
Apie rungtynių metu rūkančius sirgalius Graikijoje...
Kai sirgaliai rūko cigaretes dar nėra taip blogai, bet kai rūko žolę, tai tikrai jaučiasi (juokiasi). Šis kvapas persmelkia ir cigarečių. Po to baisu, kad toks kvapas netaptų priežastimi dopingo kontrolei pagauti krepšininkus.
Apie įsitvirtinimą „Panathinaikos“ ekipoje...
Buvo baimės važiuojant rungtyniauti į Milano „Armani Jeans“ ekipą, tai buvo pirmi metai kaip legionieriui. Milane buvo sunkiau, bet po to perpranti viską – kaip reikia laviruoti, bendrauti su skirtingo požiūrio žaidėjais, tikėjimais.
Atėnuose padėjo įsitvirtinti gera gynyba ir komandinis žaidimas. Treneris pasitikėjo manimi. Buvau bene vienintelis žaidėjas „Panathinaikos“ komandoje, pradėjęs visas Eurolygos rungtynes starto penkete.
Apie grįžimą rungtyniauti į Lietuvą...
Tikrai ketinu sugrįžti į Lietuvą. Žinant mūsų klubų galimybes, dabar yra sunkus laikotarpis tiek Kauno „Žalgiriui“, tiek ir Vilniaus „Lietuvos rytui“, nors mažai žinau apie vilniečių situaciją.
Dabar į „Žalgirį“ atėjo normali valdžia, kuri nebebendrauja su ateiviais (juokiasi). Todėl neatmetu varianto ateityje grįžti į klubą. Kai baigiau sezoną Atėnuose, buvo kalbos su „Žalgirio“ vadovybe. Pagal jų kalbas jie tikrai norėjo, jog grįžčiau, tačiau galimybės buvo nedidelės.
Apie grįžimą į „Žalgirį“...
Aš tikrai nespjaunu į tą šulinį. Mano noras buvo ir pernai grįžti, bet nenorėjau stoti į partiją (juokiasi). Užpernai nenorėjo manęs dėl traumos, sakė, esu nieko vertas ir neatsigavęs po traumos. Tokie dalykai buvo daromi ne mano noru. Dabar viskas priklauso nuo ateities, jei valdžia neprisirašys kontraktų ne pagal galimybes, pabūsiu užsienyje ir žadu tikrai grįžti.
Apie būsimo Europos čempionato Slovėnijoje prognozes...
Esame nusiteikę kovingai, dirbame. Taip buvo ir anksčiau, ir dabar. Tikrai neatvažiuojame ilsėtis. Tiesa, visko gali nutikti. 2011-aisiais metais Europos čempionatas Lietuvoje buvo geras pavyzdys. Tada buvo per didelis pasitikėjimas savimi ir, va, kas atsitiko. Kaip bebūtų, šiemet turime geras galimybes kovoti dėl medalių.
Apie galingiausias ekipas Europos čempionate...
Nors ispanai prarado keletą svarbių žaidėjų, jų negalima nurašyti. Stiprūs prancūzai, mes. Dar ir Graikijos rinktinė – beveik visi susirinko, išskyrus Sofoklį Schortsanitį ir Niką Calathesą. Italai taip pat neblogą komandą subūrė. Aišku, iš Balkanų valstybių tikrai kas nors gali „išauti“.
Apie naudą iš Lietuvos rinktinės pasiruošimo rungtynių...
Pirmos rungtynės su belgais bus naudingos. Tuomet būsime tik 4-ios dienos, kai esame su visa komanda. Pasižiūrėsime, kaip atrodome, ir, žinoma, reikia pradėti nuo lengvesnių.
Pasiruošimo rungtynėse su čekais bus galima pasitikrinti kietą kovą. Čekija visada pasižymėjo kietu žaidimu. Manau, kad visos draugiškos rungtynės duos naudos.
Apie už Atlanto fiziškai sustiprėjusį Joną Valančiūną...
Tikriausiai nebuvo tokio žmogaus, kuris nesekė Jono rungtynių NBA čempionate. Tikrai buvo galima susidaryti vaizdą, kad priaugo svorio, ne riebalų, bet raumenų. Aišku, jam dar yra kur tobulėti, bet tikrai atrodo gerai sustiprėjęs.
Apie įsimintiniausias rungtynes Lietuvos rinktinėje...
Su Argentina, kai užtikrintai laimėjome 2010 metų pasaulio čempionato ketvirtfinalyje. Tai buvo vienos tokių geresnių rungtynių. Aišku, visas atsimenu, per kurias esame laimėję kokį nors medalį. Su serbais – 2010-ųjų metų bronziniame finale, 2007-ųjų metų Europos čempionato rungtynėse dėl bronzos su graikais.
Apie tritaškių metimų taiklumo procentą...
Manau, šiais metais ir šoktelėjau tritaškių pataikyme, rodos, pataikymo procentas siekė iki 40. Visada yra kur tobulėti, aišku, būtų neblogai dar pagerinti skaičius.
Apie silpniausias pozicijas Lietuvos rinktinėje...
Į šį klausimą reiks atsakyti, kai bus paskelbtas galutinis dvyliktukas. Dabar dar negalima tiksliai pasakyti. Treneris išbando skirtingas taktikas, mėto žaidėjus į įvairias pozicijas, pvz.: Martynas Pocius yra statomas ir į antrojo bei trečiojo numerio pozicijas.
Apie Jono Valančiūno nosies užrietimą bei žurnalistus...
Nemanau, kad Jonas yra užrietęs nosį. Su mumis jis bendrauja puikiai. Žmonės ir žurnalistai turi suprasti, jog paklausus kvailoko klausimo, Jonas tikrai neatsakinės normaliai. Anksčiau gal Jonas buvo kiek kuklesnis, o dabar, išaugus jo populiarumui, kai 20 žmonių pripuola ir užduoda 10 kvailų klausimų, žmogus kartais ir nesusilaiko.
Jeigu klausi, turi ateiti pasiruošęs ir tau bus normaliai atsakyta. Tokia ir mano bendravimo problema, jei manęs paklausia nesąmonės arba neatsakau, arba atsakau kvailai.
Apie žurnalistus Graikijoje...
Graikijoje lygis geresnis, bet žurnalistai prisigalvoja savų atsakymų. Visada, likus trims savaitėms iki rungtynių su „Olympiakos“ būna klausimai – „Ar ruošiatės?“, o po rungtynių tris savaites klausiama – „Kaip jaučiatės?“. Eurolyga jiems nėra taip įdomu.
Apie žaidėjų natūralizacijos procesus Europoje...
Manau, Lietuva yra šalis turinti talentų visose pozicijoje. Pamenu, kai žaidžiau „Žalgiryje“, jaunimui – Pauliui Jankūnui, Mantui Kalniečiu, man duodavo daugiau laiko pasireikšti aikštelėje. Kaip bebūtų, dabar, jei žaidėjai žaidžia „Pieno žvaigždėse“, pasigirsta kalbos, kad mes nieko neturim. Tegu Lietuvos klubai grandai suteikia šansus jauniems, perspektyviems krepšininkams. Komandos buria ekipas ne pagal finansines galimybes, po to ir pamirštamas jaunimas.
Apie Rūtą Meilutytę..
Tikrai malonu, kad yra dar viena, puiki atletė, kuri garsina Lietuvą. Pats žiūrėjau tą startą, kuriame Rūta laimėjo auksą pasaulio čempionate. Žmogus neeilinių fizinių galimybių, linkiu jai toliau garsinti Lietuvą ir būti sveikai.
Apie norą rungtyniauti NBA...
Manęs niekada tai nežavėjo, tai ne mano žaidimo stilius. Nepatinka tiesiog bėgti, lėkti. Anksčiau pasvajodavau, bet nebūdavo taip, kad agentui liepčiau rasti darbovietę NBA.
