Per visą miestą – pėsčiomis
Šiška tingiai snūduriuoja vasaros kaitroje. Šeštadienio popietė, aplink tylu ir ramu. Ne, čia pasakoju ne apie krepšinio veteraną Ramūną Šiškauską, o apie Liublianos priemiestį. Jis vadinasi Šiška. „S“ su dviem „paukščiukais“. Tie lietuviški „paukščiukai“ ant slovėniškų raidžių po sukartų pusantro tūkstančio kilometrų nuteikia jaukiai. Tarsi nebūtum toli nuo namų.
Beje, Šiškos mikrorajono architektūra tą jausmą tik sustiprina. Viskas labai panašu į vilnietiškus Žirmūnus savaitgalį: tingiai birbia tušti autobusai, plačiose gatvėse – vienas kitas dviratininkas. Šeštadienio idiliją įrėmina socializmą menantys devynaukščiai.
Tai – Josifo Broz Tito ir Jugoslavijos laikų Liubliana. Eime ieškoti 2013-ųjų Liublianos. Tos, kuri prieš keletą metų nustebino staigiu ekonomikos šuoliu ir kone šveicariška gerove, o paskui – pranešimais apie krizę.
Sprendimas: iš nušiurusio priemiesčio viešbučio „M Hotel“ eiti į miesto centrą pėsčiomis. Kiek gi jos yra – Slovėnijos sostinės – maždaug pusė Vilniaus. Vėliau paaiškėjo, kad tai buvo visiškai teisingas sprendimas: Liublianoje kone visur galima nueiti pėstute arba nuvažiuoti municipaliniais dviračiais, kurie čia ne oranžiniai, o sidabriniai.
Važinėti maršrutiniais autobusais – ne tiek brangu, kiek painu. Reikia susimokėti 2 eurus (7 litus) už daugkartinę transporto bendrovės LPP kortelę „Urbana“. Paskui ją „įkrauti“ grynaisiais arba kreditine kortele, turint galvoje, kad 90 minučių trukmės važiavimas autobusu kainuoja 1,2 euro (4,15 lito). Kiekvienos sostinės valdžia prisigalvoja įdomių transporto eksperimentų. Liublianos galva, matyt, irgi nėra išimtis.
Krepšinio aistros kol kas nekunkuliuoja
Kelionė pėsčiomis nuo Šiškos iki centrinės poeto Franco Prešereno aikštės trunka pusvalandį. Pakeliui galima žvilgtelėti į Tivolio parką, kuriame laiką leidžia tie, kuriems šeštadienį nepavyko išvažiuoti prie jūros į Portorožą arba į Alpes. Čia yra visko: didelis baseinas, kavinaitės, nuobodžiaujantys intelektualai, alų ramiai siurbčiojantis jaunimas. Daug malonios medžių ūksmės.
Keliaujame toliau. Dešinėje dunkso milžiniškas sidabro spalvos kubas. Absoliučiai lygus, tvarkingas ir šiek tiek paslaptingas. Tai „Union“, svarbiausio slovėnų alaus gamintojo ir, žinoma, pagrindinio vietos krepšinio klubo mecenato būstinė.
Beje, o kaip su krepšiniu? Autobusai pasipuošę „Eurobasket 2013“ simbolika? Ant kiekvieno kampo – reklaminiai plakatai, kviečiantys įsigyti paskutinius bilietus? Privatūs vietos krepšinio fanų automobiliai išpuošti Slovėnijos vėliavėlėmis? Nervinga artėjančio čempionato įtampa, adrenalino kvapas?
Sulauktumėte. Dairiausi į viršų ir į šonus, bet ženklų, rodančių karštligišką liublianiečių norą gyventi artėjančiu Europos čempionatu neradau. Vienintelėje vietoje – centre – „Slovenska cesta“ prospekte radau „Beko“ reklaminį plakatą su čempionato simbolika.
Važinėti maršrutiniais autobusais – ne tiek brangu, kiek painu. Reikia susimokėti 2 eurus (7 litus) už daugkartinę transporto bendrovės LPP kortelę „Urbana“. Paskui ją „įkrauti“ grynais arba kreditine kortele, turint galvoje, kad 90 minučių trukmės važiavimas autobusu kainuoja 1,2 euro (4,15 lito).
Vis dėlto ženklų, rodančių, kad Liubliana ruošiasi sutikti Europos krepšinio elitą, yra. Į F.Prešereno aikštę vedančioje „Čopova“ gatvėje šeštadienio popietę triūsė darbininkai. Jie klojo naujas trinkeles. Virš legendinio „Zmajski“ – drakonų tilto kybojo dulkių debesys, čia irgi vyko triukšmingi remonto darbai. Visa kita – ramus šeštadienio vakaro pramogų laukimas.
Liublianos ritmas – neskubantiems
Ką, be krepšinio, veikti Liublianoje?
Tai svarbus klausimas tiems krepšinio fanams, kurie įpratę tvarkingai susidėlioti dešimt įžymybių, jas aplankyti, pasižymėti kryželiu ir atsidusti su palengvėjimu: „Buvau, mačiau“.
Liubliana – ne Roma, ne Paryžius, ne Viena. Ne tiek savo dydžiu, kiek savo urbanistine prigimtimi. Tai atmosferos miestas. Į ją reikia panirti, ją reikia išgyventi, su ja reikia susitaikyti. Priešingu atveju Liubliana po pusdienio gali tapti nuobodžiausia Europos sostine.
Tarkime, galima užsikeberioti į Karintijos kunigaikščio Spanheimo pilį. Pilių Austrijoje, Italijoje, Vokietijoje yra daug. Liublianos pilis – viena iš daugelio.
Arba galima motorlaiviu paplaukioti po Liublianicą – sostinės vandens arteriją. Smagu, bet po Venecijos arba Amsterdamo kanalų – nieko nuostabaus. Galima ieškoti muziejų ir meno galerijų.
Bet galima daryti ir kitaip. Įsitaisyti vienoje iš „Nabrežje“ – Liublianicos krantinės kavinių, užsisakyti stiklą „Union“ arba taurę vietinio balto vyno „Malvasia“ iš Primorskos regiono. Įsiklausyti į Liublianicos šniokštimą. Į tylų liublianiečių kalbėjimą. Įsižiūrėti į keistą, bet neapsakomai mielą miesto architektūros kokteilį „liberty – art nouveau – barokas“. Įsijausti į absoliutų kavinės klientų ir padavėjų neskubėjimą.
Paskui pereiti garsiuoju „Tromostovje“ – trigubu tiltu į priešingą upės krantą ir viską pakartoti iš naujo. Viskas bus taip pat. Viskas bus kitaip. Įskaitant gatvės muzikantus ir krantinės terasų liniją.
Liublianos didvyris – architektas
Vakarais Liubliana yra labai bohemiškas miestas. Ramiai bohemiškas. Visų rankose – vienokia ar kitokia taurė, bet nemačiau girtų, tik vieną ant suoliuko pavargusį seneliuką. Nemačiau agresyviai blizgančių akių, priekabiai užsieniečius tyrinėjančių žvilgsnių.
Vokiškai, itališkai, angliškai kalbančių turistų minia taikingai susilieja su liublianiečiais. Padavėjai šiame mieste kalba visomis kalbomis. Centre ir netgi apsnūdusioje Šiškoje. Kreditinės kortelės tinka visos, ir netgi mano pageidavimas 1,90 euro (6,55 lito) sąskaitą už „Laško“ butelį apmokėti „Visa“ pelno ramų šypsnį.
Slovėnai – rami, praktiška, kantri ir kūrybinga tauta. Po kelių žemės drebėjimų, nusiaubusių Liublianą, miestas buvo atstatytas vis gražesnis ir puošnesnis. Kas yra Slovėnijos nacionalinis didvyris? Spėkite – poetas, krepšininkas, kovotojas už nepriklausomybę?
Neatspėjote. Liubliana garbina architektą. Tai Joze Plečnikas, suteikęs savo ekletiškais projektais sostinei žavaus įžūlumo įspūdį. Žvilgtelėjau į vieną jo kūrinį – Nacionalinę universiteto biblioteką. Tvarkinga netvarka: raudonos plytos ir akmens plokštės, kurias mūrininkai, matyt, dėliojo pagal architekto nuotaikų kaitą.
Sostinės ir šalies vitrina – turgus
Nustebino F.Prešereno aikštėje stūkstanti jėzuitų bažnyčia. Barokas, kaip Vilniuje. Rausvas, labai jau „fashion“ fasadas. Viduje – mediniai suolai maldininkams, kaip visur. Ir vienas dalykas – ne kaip visur: kad būtų patogiau melstis, ant kietų medinių suolų patiesti minkšti odiniai patiesalai.
Į liublianiečių kasdienybės liturgiją galima žvilgtelėti kiekvieną rytą „Centralna Tyržnica“. Centriniame turguje. Jį, beje, irgi projektavo J.Plečnikas. Sakote, kiekvienoje sostinėje yra turgus? Galbūt. Bet ar dažnai pasitaiko, kad dešrų ir pomidorų pardavimo vietą patikima sukurti garsiausiam šalies architektui?
Liublianos turgus yra Slovėnijos miniatiūra. Ji įsikūrusi Liublianicos krantinėje, netoli „Trigubo“ ir „Zmajski“ tiltų. Saulėje įdegę, raukšlėti ir šiek tiek rūstūs kalniečių veidai. Iškart suvoki, kad čia ne pietietiškas Italijos turgus, kur galima ir reikia garsiai derėtis. Bet anaiptol ir ne linksmas, savimi patenkintų Austrijos kaimiečių susibūrimas.
Čia – Slovėnija. Jos žmonės ir unikalūs produktai: „Kranjska“ dešra, Alpių medus, Karso kumpis, arklienos kepenėlių paštetas. Kartą lankiausi šiame turguje žiemą ir apstulbau radęs netikėtą, visiškai lietuvišką skanėstą – kubiliuką su raugintais kopūstais.
Orų turgaus klegesį stebi bronziniai „Zmajski“ tilto drakonai. Iš kur taikiai nusiteikusioje Liublianoje šie aštriadančiai baisūnai? Legenda tvirtina, jog argonautai, keliaudami iš Kolchidės, pasuko Dunojaus link ir galiausiai atsidūrė prie Liublianicos krantų. Čia argonautus užpuolė baisus pelkių drakonas, kurį nukovė mitinis Jasonas.
Žvilgtelėjau baisūnams į nasrus. Man pasirodė, kad vienas jų gudriai šypsosi. Kam šypsosi Liublianos drakonai? Nugalėtojams. Kas žino, galbūt mums.
Orų turgaus klegesį stebi bronziniai „Zmajski“ tilto drakonai. Iš kur taikiai nusiteikusioje Liublianoje šie aštriadančiai baisūnai? Legenda tvirtina, jog argonautai, keliaudami iš Kolchidės, pasuko link Dunojaus ir galiausiai atsidūrė prie Liublianicos krantų. Čia argonautus užpuolė baisus pelkių drakonas, kurį nukovė mitinis Jasonas.
Liubliana – pigus ar brangus miestas?
Litras pieno centre: 1 euras (3,45 lito)
Kilogramas duonos gyvenamuosiuose rajonuose – 0,75 euro (2,6 lito)
Puodelis „Illy“ espreso priemiesčio kavinėje – 1,2 euro (4,15 lito)
0,5 l „Union“ alaus bokalas krantinės kavinėje – 2,80 euro (9,65 lito)
Slovėniško vyno taurė (100 g) – 3 – 4 eurai (10,35 – 13,8 lito)
Sūriu įdarytas kalakutienos kepsnys – 10 eurų (34,5 lito)
Lėkštė įvairių sūrių 5,5 euro (19 litų)
Lėkštė sriubos kavinėje – 3 eurai (10,35 lito)
Porcija ledų ledainėje – 1,2 euro (4,14 lito)
„Marlboro“ cigarečių pakelis – 3,80 euro (13,10 lito)
Litras benzino greitkelyje – 1,49 euro (5,14 lito)
Litras dyzelino greitkelyje – 1,38 euro (4,76 lito)
Bauda už važiavimą išgėrus (0,5 proc. alk.) – 600 eurų (2070 litų)
Bauda už greičio viršijimą greitkelyje – nuo 400 iki 1200 eurų (1380 – 4140 litų)
Mokestis už greitkelį 7 d. – 15 eurų (51 litas)
Mokestis už greitkelį 30 d. – 30 eurų (103 litai)
Autobuso bilietas 90 min. – 1,2 euro (4,14 lito)
