– Kaip trumpai apibūdintumėte šių metų Lietuvos rinktinę? Kokia ji?
– Objektyviai kalbant, ji nestabili. Mes visi matome, kad potencialas yra didžiulis, bet ir tą nestabilumą trys milijonai lietuvių mato. Kita vertus, komanda turi galimybių, jos priekinė linija yra stipriausia ir bet kas bet kada gali iššauti – tai irgi visi pripažins. Mums galbūt trūksta greito puolimo, organizavimo, bet pagal savo galimybes vyrai žaidžia puikiai. Ir Mantas Kalnietis, ir štai Linas Kleiza laiku iššovė, kad nereiktų lagaminų krautis. Kada nors iš to pasijuoksime, bet labai gerai, kad to neįvyko ir mes toliau žaidžiame čempionate.
– Šarūnas Jasikevičius neseniai pareiškė, kad šis čempionatas pats silpniausias per 15 metų. Jūsų nenustebino toks pareiškimas?
– Aš jam pritariu. Visų pirma, komandų skaičius. Daug žvaigždžių neatvažiavo, daugelis atėję iš niekur. O mūsų išmokyti švedai, suomiai, lenkai, tai...
– Kodėl sakote – mūsų išmokyti?
– Todėl, kad jie kopijuoja mūsų krepšinį. Suomiai žaidžia taip, kaip mes žaidėme prieš 10 metų. Mūsų kaimynams dar daug ko trūksta, tai dar ne tas lygis. Gal jie neįsižeis, bet manau, kad taip yra. Jie gali kovoti tris, keturias rungtynes, bet žaisti visą čempionatą jiems dar per anksti.
– Lietuvos pranašumas akivaizdus?
– Taip. Nemanau, kad kas nors pavargo. Vienintelis dalykas – tai galima psichologinė nesėkmė, išsiderinimas ir įtampa.
– Išskirtinis šio čempionato bruožas – natūralizuoti žaidėjai. Net 10 komandų jų turi. Tai geras dalykas krepšiniui?
– Esu prieš. Tam mes ir auginame savus vaikus, mokome juos, ruošiame, kad jie žaistų. Man sakė, kad yra 14 NBA antrų ar trečių trenerių, kurie dirba tose 24 komandose. Taigi amerikiečių įtaka Europos krepšiniui yra didelė. Dabar visos komandos žaidžia panašų žaidimą: aukšta užtvara, lindimas į vidų, kamuolio numetimas... Todėl ir pasiilgome žvaigždžių, tų sprendėjų, nenuspėjamumo. Man dabar krepšinis nėra akiai malonus. O štai italų ir ispanų rungtynės, ypač trečias kėlinys, buvo įdomus, nes jie žaidė, jiems sekėsi, jie suteikė malonumą ir sau, ir kitiems. Jeigu mums pavyktų pagauti tokią gyslelę, manau, Lietuvoje tikrai būtų daug pamalonintų žmonių.
– Kalbėjome apie jaunus krepšininkus, o jūs esate pirmosios Lietuvoje privačios krepšinio mokyklos įkūrėjas. Pernai mokyklai sukako 20 metų, tačiau buvo viešų pareiškimų, kad mažinate apsukas. Kodėl?
– Taip, mes sumažinome vaikų skaičių trimis šimtais, anksčiau jų būdavo 700–800. Turime gerą bazę, patirties, norime pasiekti geresnių rezultatų su mažesniu skaičiumi vaikų ir geresniais treneriais.
– Tai diktuoja ir finansinė situacija?
– Be abejo. Mažiau vaikų, mažiau ir pajamų, bet stengiamės optimizuoti išlaidas. Krepšinio mokykla yra viešoji įstaiga, ne pelno siekianti organizacija, mums tik klijuojama privačios mokyklos etiketė. Lietuvos vėliavą gina ne kokie nors privatūs vaikai. Džiugu, kad mūsų auklėtiniai žaidžia čempionate, jų yra keturi su puse, nes Linas Kleiza mūsų mokykloje mokėsi pusantrų metų. Taip pat broliai Lavrinovičiai, Mindaugas Kuzminskas, Martynas Pocius, tikiuosi, kad į Pasaulio čempionatą važiuos ir Simas Jasaitis su Martynu Gecevičiumi. Bus pusė komandos.
– O valstybė kiek nors prisideda, ar mokykla finansuojama tik tėvų pinigais?
– Ne, neprisideda. Nei valstybė, nei miestas. Bet manau, kad viskas keisis. Mes per septynerius metus prisistatėme gražių salių, tad reikia galvoti, kas jose žais. Mes neturime tiek vaikų, kiek turi Rusija, Turkija, kitos šalys. Jeigu mes jau turime gabų vaiką, tai ir treniruokime, neatiduokime fizinio lavinimo treneriui. Manau, turi būti steigiami centrai su nakvyne, papildomu mokslu, nes vaikai turi treniruotis du kartus per dieną, jeigu norime išlaikyti dabartinį lygį ir būti dar aukščiau.
– Tai jūs pats finansuojate mokyklą iš savo kišenės?
– Iš dalies taip.
– Kodėl tai darote?
– Negaliu sustoti. Žinoma, galiu uždaryti mokyklą, bet kas iš to? Tikiuosi, kad dabartinė situacija pasikeis.
