Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Važiuojame į Liublianą! 15min.lt žurnalisto įspūdžiai, patarimai ir perspėjimai krepšinio sirgaliams

Slovėnija yra toli? Žvelgiant į Europos žemėlapį neatrodo, kad būtų arti. Mes – prie Baltijos jūros. Jie – prie Adrijos. Vilnių nuo Liublianos skiria lygiai 1 500 kilometrų. Šį kelią ne kartą sukoriau automobiliu, važiuodamas į Romą, kuri yra gerokai toliau. Tad krepšinio aistruolius, kurie pasiryš lėkti į Slovėniją nuosavomis transporto priemonėmis, galiu nuraminti ir padrąsinti: Liubliana yra pakankamai arti.
Kantrių ir ištvermingų keliautojų laukia Liublianos simbolis - drakonas
Kantrių ir ištvermingų keliautojų laukia Liublianos simbolis – drakonas.

Maršrutas – penkios valstybės

Pirmoji užduotis – teisingai išsirinkti maršrutą ir kelionės ritmą. Viskas priklausys nuo dviejų dalykų – laiko ir pinigų. Skubate ar ne? Smarkiai taupote ar galite sau leisti vieną kitą kelionės malonumą?

Teoriškai iš Vilniaus į Liublianą galima nuvažiuoti vienu prisėdimu: ketvirtą ryto išvažiuojame, o apie vidurnaktį jau išsuksime iš „avtočesta“ (slovėniškai greitkelis) A 1 Slovėnijos sostinės centro link.  Bet tokia kelionė tinka labai skubantiems arba bepročiams, netaupantiems sveikatos. Ir vieniems, ir kitiems rytojaus dieną teks smarkiai ilsėtis.

Mano siūlomas maršrutas driekiasi penkių valstybių – Lietuvos, Lenkijos, Čekijos, Austrijos ir Slovėnijos keliais. Nieko naujo neišradinėju – tą patį rekomenduoja ir „Via Michelin“ tinklalapis.

Optimalus kelionės variantas, nepretenduojantiems į rekordus, – dvi dienos kelionės su viena nakvyne. Taupantys pinigus rinksis ilgesnį maršrutą: Lenkija – Slovakija – Vengrija – Slovėnija.

Ką sutaupys? Čekijos ir Austrijos mokestį už kelius (iš viso 20 eurų arba 70 litų), bet mokės 7 eurus (24 litus) už Slovakijos kelius. Greičiausiai susidurs su vengrų kelių policininkais, kurie kalba tik vengriškai arba vokiškai ir nėra patys simpatiškiausi Europos pareigūnai.

Kažkada važinėjau į Italiją per Vengriją, nes austrai reikalaudavo tranzitinės vizos.  Džiaugiuosi, kad nebereikia važiuoti per Vengriją.

Mano siūlomas maršrutas driekiasi penkių valstybių – Lietuvos, Lenkijos, Čekijos, Austrijos ir Slovėnijos keliais. Nieko naujo neišradinėju – tą patį rekomenduoja ir „Via Michelin“ tinklalapis. Pirmoji kelionės diena – labiau varginanti: šiek tiek daugiau nei tūkstantis kilometrų – visa Lenkija ir visa Čekija iki pat Austrijos pasienio miesto Mikulovo. Ten – poilsis ir kuklios gastronominės pramogos.

Antroji diena – Austrija ir gabalas Slovėnijos iki Liublianos. Žinoma, kelionę galima padalinti racionaliau: sustoti Lenkijos – Čekijos pasienyje. Tokiu atveju kitą dieną liktų tokia pati kelionės porcija – apie 750 km. Bet tada nematysite Mikulovo – Pietų Moravijos perlo.

Lenkija – vis dar nenuspėjama

Iš Vilniaus išvažiuoju pusę penkių. Sekmadienį. Tai reiškia, kad Lenkijos keliuose nereikės žaisti rusiškos ruletės lenkiant ilgas sunkvežimių kolonas. Kelionė per Lenkiją sekmadienį, manau,  kokiais 30 proc. padidina tikimybę sveikiems ir gyviems kirsti šią didelę valstybę iš šiaurės rytų į pietvakarius.

Tiesa, pavojų Lenkijoje netrūksta ir sekmadieniais. Svyrinėjantys pakelėse vyriokai, dūmijančiais „Fiat“ viduriu plento į bažnyčią blerbiantys sodiečiai ir, žinoma, kelių policija. Ji tradiciškai jaudinasi, išvydusi numerius, pažymėtus raidėmis LT.

Bjauriausia kelio atkarpa buvo ir lieka nuo Lomžos iki Mazovijos Ostravo. Kelias siauras, duobėtas, provėžos tokios gilios, kad sportiškesnių automobilių dugnas „važiuoja“ kelio viduryje sustumta asfalto  ketera. Mano žema „Alfa Romeo 159“ kiekvienąsyk vaitoja atsimušusi į šią, beje, pažymėtą kelio ženkluose, kliūtį. Aš vaitoju kartu su ja.

Vis dėlto reikia pagirti mūsų kaimynus. Jie ne tik nuolat remontuoja kelius, bet ir pateikia šiokių tokių naujienų. Bene svarbiausia – nebereikia važiuoti per Varšuvą. Trijų juostų rytinis apvažiavimas sutaupo daugybę nervų, degalų ir kvaitinančio žiūrėjimo į šviesoforus. Tačiau Lenkija yra Lenkija. Aplenkęs sostinę didinu greitį iki leidžiamų 140 km per valandą (bent taip liepia maniškis navigacijos prietaisas „Garmin“) S 8 greitkeliu Poznanės kryptimi. Norisi švilpauti ir deklamuoti „Poną Tadą“. 

Bet po gero pusvalandžio „Garmin“ grąžina į realybę, kurios vardas – plentas A 4 Varšuva – Katovicai. Su voveraičių prekeiviais pakelėse, tamsiaodėmis klientų laukiančiomis merginomis, nesibaigiančiais greičio ribojimais ir pakrūmėse sekmadienio miegu nesnaudžiančia policija.       

Netoli Katovicų – vėl malonus netikėtumas: trijų juostų greitkelis Ostravos (Čekija) link, kuris kol kas yra nemokamas, bet greitai bus mokamas. Tačiau būkime budrūs ir nepatiklūs. Greitkelis atidarytas, o pakelės užkandinių jame nėra. Tualetų – ypač retai. Degalinių – nė vienos. Tiems, kas to nežino, kelionė gali kuriam laikui nutrūkti.

Čekų pareigūnai tyko prie tualetų

Apie penktą popiet įvažiuoju į Čekiją. Jaučiu nuovargį, nuvažiuota apie 800 kilometrų. Bet liko nedaug – pora šimtų kilometrų smagiais čekų greitkeliais. Kryptis – Ostrava – Brno. Nuo Brno – Mikulovo ir Vienos link.

Čekija, palyginti su Lenkija, diktuoja saugumo pojūtį. Bet per daug atsipalaiduoti nederėtų. Lenkijoje benzinas ir dyzelinas kainuoja panašiai kaip ir pas mus – apie 5,70 zloto (4,75 lito). Čekai lenkia lenkus, bet lenkia ir austrus: benzinas – 36 kronos (4,88 lito), dyzelinas – panašiai.

Bet didžiausia Čekijos įdomybė yra apmokėjimas už kelius. Pasienyje galimybių nusipirkti lipduką nėra. Degalinėse – yra, bet ne visose. Galima visą Čekiją pralėkti ir be lipduko (10 dienų – 310 kronų arba 41 litas, mėnuo – 440 kronos arba 58 litai), bet tokiu atveju nepatariu užsukti į tualetą degalinėje.

Čia paprastai tyko muitinės pareigūnai. Jie privers susimokėti už lipduką ir dar įsūdys 5 000 kronų (665 litai) baudą. Ją teks mokėti grynais ir tik kronomis. Įmanomas ir kitas patikros būdas: jeigu jus aplenkia automobilis ir kažkas pradeda tyrinėti jūsų automobilį žiūronais, galite būti tikri, kad tyrinėja jūsų automobilio priekinį stiklą. Ieško lipduko.  Tikrina galiojimo datą.

Poilsis – čekiško vyno sostinėje

Nediduko Pietų Moravijos miestelio Mikulovo bokštai išnyra tarsi išganymas. Dabar jau rimtai gelia nugarą, sprandą, kojas. Šis tas nuveikta – nuvažiuota 1 040 kilometrų. Įveiktos dvi šalys, viena jų – didelė ir problemiška. Ties Mikulovu kažkada baigdavosi Rytų Europa ir prasidėdavo Vakarai. Austrijos pasienis ir sostinė Viena – šalia, o ir pats Mikulovas imperijos laikais vadinosi Nikolsburgu.  

Tai klasikinis Europos tranzito miestas, kuris gyvena iš tranzito ir dirba tranzito dalyviams. Šiuo atveju – mums. Kone kiekvienas namas čia – pensionas. Tiesa, vasarą savaitgaliais eskpromtu susirasti vietą viešbutėlyje ar pensione – sudėtingas reikalas.

Tai klasikinis Europos tranzito miestas, kuris gyvena iš tranzito ir dirba tranzito dalyviams. Šiuo atveju – mums. Kone kiekvienas namas čia – pensionas. Tiesa, vasarą savaitgaliais ekspromtu susirasti vietą viešbutėlyje ar pensione – sudėtingas reikalas. Geriau užsisakyti iš anksto.

Nakvynė pensione – nebrangi: 30–40 eurų, viešbutyje – apie 50. Nebrangus ir alus – bokalas gaivaus „Gambrinus“ alaus centrinės aikštės bare kainuoja 30 kronų (tik apie 4 litus).

Didinga Dietrichsteinų dinastijos pilis labiau tiktų Vienai, o ne mažam provincijos miesteliui, kuriame buvo pasirašyta Austrijos ir Prūsijos taikos sutartis. Čia dažnai ir visiškai netyčia tenka sutikti Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro vadovą Gintautą Kėvišą. Jis, atrodo, irgi yra žavingojo Mikulovo fanas.   

Vakarą galima praleisti senamiesčio alinėje arba vyninėje. Pastarųjų čia vis daugiau. Čekai alų išmainė į vyną? Man susidarė būtent toks įspūdis. Beje, Mikulovas – Moravijos vyno sostinė. Vietinis rislingas – visai neblogas. Aš lieku ištikimas nacionaliniam čekų pasididžiavimui – alui.  Vakarienė alinėje „O‘Hara“ – nebrangi – apie 35 litai asmeniui. Jautienos kepsnys – be didelių gastronominių pretenzijų. Skonis su nuovargiu nesutaria. Šįsyk nugali nuovargis.      

Austrijos keliai – be rūpesčių         

Antrosios dienos kelionė – “vos” 460 kilometrų arba maždaug šešios valandos kelio iki Liublianos. Tiesa, ilgai miegoti nepatartina, nes laukia Viena. Pakliuvęs apie 8 ryto pirmadienį į Austrijos sostinės kamščių glėbį, greitai iš jo neišspruksi. Per miesto centrą važiuoti nereikia, Dunojų kerta rytinis apvažiavimas, pakaks laikytis rodyklių su užrašais „Graz“ – Gracas arba SLO (Slovėnija).

Mano eikli, bet taupi „Alfa Romeo159“ iki Austrijos nuriedėjo su Lazdijų „Statoil“ užpiltu dyzelinu. Austrijos greitkeliuose degalų kaina skiriasi nuo to, kurį siūlo priemiesčių degalinės, skirtumas – maždaug 10–20 eurocentų. Austrai taip pat reikalauja mokėti už kelius: 10 dienų galiojanti „vignette“ kainuoja 8 eurus (28 litus), 60 dienų  – 23,40 euro (81 litą).  Pareigūnai prie tualetų nesusimokėjusių nelūkuriuoja, bet tikrina išvažiuojančius iš šalies pasienyje. Sutaupusiems 8 eurus – 120 eurų bauda, nuo jos išsisukti – beviltiška. 

Vairavimo per Austrijos Alpes malonumą galima papildyti dar vienu – pusryčių ritualu ASFINAG tinklo greitkelių degalinėse. Jos panašios į pasakų pilį. Tiek savo architektūra, tiek ryto meniu. Į milžiniškus šokoladinio torto „sacher“ gabalus geriau nė nesidairyti. Geriau tipiški, sotūs austriški pusryčiai: kiaušinienė, duona su sviestu ir marmeladu, jogurtas, kava su pienu, kumpis, sūris, apelsinų sultys. Visko labai daug už 10,6 euro (36 litus). Todėl prisėdu prie espreso puodelio. Ir padarau apmaudžią klaidą: kaina – beprotiška (2,4 euro – 8,3 lito), kokybė – išskirtinai vandeninga.

Slovėnų keliai – brangūs

Po maždaug trijų valandų kelionės per Austriją – štai ir ji. Slovėnija. Europos čempionatą rengianti šalis pasitinka perkūnišku lietumi ir juodais debesimis. Ir keista kontrole pasienio poste. Tiesa, čia tikrinami ne pasai, o „vinjeta“ – kelių apmokėjimo lipdukas. Nereikia nė išlipti iš mašinos: ištiesi kreditinę kortelę, gauni lipduką.

Jį reikia greičiau klijuoti, nes prie artimiausių apmokėjimo vartelių stovi policininkas su žiūronais. Mano automobilio priekinis langas pasipuošė trečiuoju lipduku. Dabar jis margas, kaip Velykų kiaušinis. Ką padarysi, tokios greitkelių mados Europoje. 

Slovėnija stebina, nes keliai čia dvigubai brangesni nei turtingojoje Austrijoje: savaitė kainuoja 15 eurų (52 litus), mėnuo – 30 eurų (103 litus). Sistema – mišri ir pati keisčiausia, kokią tik mačiau: „čestnina“ (apmokėjimo varteliai) padalinta į dvi dalis: autobusai ir sunkvežimiai moka grynais, kaip Italijoje ar Prancūzijoje, o lengvieji važiuoja nesustodami, kaip Čekijoje ar Austrijoje – su lipdukais. 

Priekaištų slovėnų greitkeliams neturiu. Peizažui – taip pat: Alpių pievos, kalnai, apynių plantacijos, bažnyčių bokštai. Nuo Mariboro iki Liublianos – maždaug 130 kilometrų. Maribore lijo. Liubliana pasitiko vasariška saule. 1 500 kilometrų įveikti. Pietums – bokalas sostinės „Union“ alaus. Kuklus prizas už ištvermę – man ir visiems, kurie važiuos po manęs.     

Vilnius – Liubliana. Kiek kainavo kelionė?

Degalai:

302 litai už dyzeliną Lazdijų „Statoil“. 
50 eurų (172 litai) už dyzeliną Austrijoje. Iš viso – 474 litai.

Mokesčiai už kelius:

Čekija, 10 dienų, 310 kronų (41 litas)
Austrija, 10 dienų, 8 eurai (27,5 lito)
Slovėnija, 7 dienos, 15 eurų (52 litai). Iš viso – 120,5 lito

Nakvynė:  Mikulove (Čekijos – Austrijos pasienis): 40 eurų (138 litai) dvivietis kambarys pensione be pusryčių, apmokėjimas grynais, užsakyta per „booking.com“ sistemą

Vakarienė: Mikulove, alinėje „O’Hara“ (jautienos kepsnys ir bokalas „Gambrinus“ alaus) – 520 kronų (70 litų) dviem.

Rytinė kava: Austrijos degalinėje – 2,4 euro (8,3 lito).

Iš viso: 810 litų dviem.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Influencerė Paula Budrikaitė priėmė iššūkį „Atrakinome influencerio telefoną“ – ką pamatė gerbėjai?
Reklama
Antrasis kompiuterių gyvenimas: nebenaudojamą kompiuterį paverskite gera investicija naujam „MacBook“
Reklama
„Energus“ dviratininkų komandos įkūrėjas P.Šidlauskas: kiekvienas žmogus tiek sporte, tiek versle gali daugiau
Reklama
Visuomenės sveikatos krizė dėl vitamino D trūkumo: didėjanti problema tarp vaikų, suaugusiųjų ir senjorų