Jonas Kazlauskas yra treneris dinozauras. Arba tiesiog ištikimas sau. Lietuvos rinktinė buvo, ko gero, daugiausia voratinklių aikštėje suraizgiusi komanda, nepaisant to, kad šiuolaikinio krepšinio appibrėžimas lyg ir reikalauja – kuo mažiau taktinių schemų.
Daugybė derinių, mažai improvizicijos – J.Kazlausko komandos žaidimas turi veikti kaip mechanizmas. Keisčiausia: kad tai veikė. Pakankamai gerai veikė. Gal dėl to, kad, kaip pats J.Kazlauskas pavadino lietuvius – tai darbščiausi krepšininkai, su kuriais jam yra tekę dirbti.
2. Įžaidėjo problemos sprendimas nepasistūmėjo
Šis rugsėjis turėjo duoti atsakymą – ar turėsime antrą stiprų įžaidėją šalia Manto Kalniečio? Šarūnas Vasiliauskas gavo neįtikėtiną šansą padaryti didžiausią karjeros šuolį ir įrodyti, kad yra subrendęs pateisinti tas viltis, kurios į jį dedamos dar nuo tada, kai jis tebuvo paauglys. Deja.
Pernai J.Kazlauskas išbandė Vytenį Čižauską – netiko, šiemet išbandė Šarūną Vasiliauską – netiko. Kieno eilė bus kitą vasarą?
2,2 taško, 1,2 perdavimo, 1,1 klaidos – tokia Š.Vasiliausko statistika debiutiniame čempionate. Galiausiai turnyrą Š.Vasiliauskas baigė tepraleisdamas po 4,4 minutės aikštėje (per paskutines 5 rungtynes).
Adas Juškevičius? Pasirodė geriau, bet ne kaip įžaidėjas. Buvo gudrus: savo įžaidėjo trūkumus bandė paslėpti laidydamas tritaškius ir kol jie krito – sulaukė ir pagyrų.
Tiesą sakant, M.Kalnietis praėjusių metų Europos čempionate elgėsi panašiai: „Negaliu perduoti? OK, pats užbaigsiu“. Skirtumas tik tas, kad M.Kalnietis išties sugebėjo tempti komandą ir būti jos lyderiu. A.Juškevičius (8,2 taško ir tik 1,6 perdavimo) maloniai blykstelėjo, tačiau jokių atsakymų problemos sprendimui nepateikė.
Pernai J.Kazlauskas išbandė Vytenį Čižauską – netiko, šiemet išbandė Š.Vasiliauską – netiko. Kieno eilė bus kitą vasarą? Žygimanto Janavičiaus? Augusto Pečiukevičiaus? Luko Lekavičiaus?
Adas Juškevičius? Pasirodė geriau, bet ne kaip įžaidėjas. Buvo gudrus: savo įžaidėjo trūkumus bandė paslėpti laidydamas tritaškius, ir kol jie krito – sulaukė ir pagyrų.
3. Neturime žaidėjų su lyderio savybėmis
TV komentatorius stebėjosi: kaip Borisas Diaw, turėdamas TOKĮ kūno sudėjimą (platų užpakalį, viršsvorį ir panašiai), aikštelėje gali išdarinėti tokius dalykus?
Netgi pridūrė, kad nežinodami B.Diaw, iš jo sudėjimo net nepasakytume, kad jis krepšininkas. Bet jis nuostabus krepšininkas. Ir būtent jo individualių veiksmų lietuviai nesugebėjo sustabdyti lemiamomis mažojo finalo akimirkomis.
Nicolas Batumas iki pusfinalio mačo rinkdavo po 9,9 taško, tačiau pusfinalyje pelnė 35, o finale – 27 taškus. Net ir be Tony Parkerio žaidę prancūzai turėjo tai, ko neturėjo Lietuvos rinktinė, – lyderius. Sunkiausiomis akimirkomis lyderio savybės lemia daugiau nei taktinės schemos, ir tai sena kaip pasaulis tiesa.
Nekalbėkime apie M.Kalnietį ir Liną Kleizą. Ši rinktinė neturėjo lyderio. Ne tokio, kuris temptų komandą visas 40 minučų, o tokio, kuris galėtų nulemti rungtynių pabaigas. Renaldas Seibutis tokių savybių, ko gero, turi daugiausia, bet kiek dar funkcijų jam galima užkrauti? Jonas Valančiūnas imdavosi rinkti taškus, kai svildavo padai, bet jis pernelyg priklausomas nuo kitų žaidėjų ir per mažai kūrybingas, kad galėtų priimti nestandartinius sprendimus, kurių lemiamomis akimirkomis paprastai ir reikia.
4. D-Mo ir M.Kuzminskas – psichologinių problemų gniaužtuose
Donatui Motiejūnui čempionatas prasidėjo puikiai – per pirmus keturis mačus rinko po 12,0 taškų. Bet paskutinių 5 rungtynių vidurkis – vos 4,0 taško per rungtynes. Pusfinalio mače ir mažajame finale jo pataikymas buvo 2 iš 11, taip pat prametė abu baudos metimus. Mindaugas Kuzminskas sužibėjo mače su JAV, bet jo vasara su rinktine antrus metus kone tokia pati: vienas lyderių draugiškose rungtynėse, bet kažkur pasislėpęs čempionato metu.
Ar paruošti sportininką psichologiškai – nėra viena iš trenerių štabo funkcijų? Juolab, kad kalbame apie problemas, kurios tęsiasi ne pirmus metus.
J.Kazlauskas, kalbėdamas apie šiuos du žaidėjus, kartoja kone tą patį: tai ypatingai talentingi krepšininkai, kuriems atsiskleisti trukdo psichologinės problemos. Lietuvos sporte, ne tik krepšinyje, tai gana dažnai girdimi žodžiai. Treneriai dažnai suverčia bėdas sportininkų psichologijai nesėkmių atveju. Bet ar paruošti sportininką psichologiškai – nėra viena iš trenerių štabo funkcijų? Juolab, kad kalbame apie problemas, kurios tęsiasi ne pirmus metus.
5. Ką veikia skautai?
Lietuvos krepšinio gerbėjams nesunku rasti kaltus, jei rinktinei kažkas nepasiseka. Treneris, žinoma, atpirkimo ožiu tampa dažniausiai. Tendencija, kuri ypač ryški buvo grupėse varžybose – kone kiekviename mače Lietuvos rinktinei tekdavo keisti varžybų planą, nuo A pereinant prie B. Prieš rungtynes parengtas žaidimo planas beveik niekad nesuveikdavo.
Per devynis mačus tik dukart lietuviai laimėjo pirmąjį kėlinį. J.Kazlauskas išties demonstravo savo genialumą ir sugebėjimą reaguoti į įvykius aikštelėje, po didžiosios pertraukos galiausiai pakreipdamas žaidimą mums naudinga linkme. Juokeliai, kad rinktinės skautai dirba pirmus du kėlinius, per pertrauką pateikia informaciją apie varžovus ir tik tada komanda pradeda žaisti, gal ir smagūs, bet klausimo esmės nekeičia: ar tikrai Lietuvos rinktinės skautingas veikia efektyviai?
6. Išvargusio R.Seibučio vėl laukia sunkus klubinis sezonas?
Kęstučiui Kemzūrai netikęs ir dukart šio trenerio už rinktinės borto paliktas Renaldas Seibutis Jono Kazlausko schemose – nepakeičiamas žaidėjas. Vis dėlto pačiam krepšininkui tai pakankamai brangiai kainuoja – klubinį sezoną. R.Seibutis buvo tas žaidėjas, kuriam po 2013 metų Europos čempionato, ko gero, buvo sunkiausia atgauti sportinę formą.
Renaldas Seibutis Jono Kazlausko schemose – nepakeičiamas žaidėjas. Vis dėlto pačiam krepšininkui tai pakankamai brangiai kainuoja – klubinį sezoną.
Pernai R.Seibutis sužaidė antrą nerezultatyviausią (10,7 taško) savo sezoną Europoje (jų buvo šeši), neskaitant metų, praleistų ant „Olympiacos“ suolo. Žaidė labai nestabiliai, tai blygstelėdamas, tai primindamas savo paties šešėlį. „Lietuvos rytui“ tai galbūt kainavo pergales ir titulus, pačiam krepšininkui – galbūt geresnį būsimą kontraktą.
Šiame pasaulio čempionate R.Seibutis žaidė beveik po 30 minučių per rungtynes – daugiau nei bet kuris kitas, atlikdamas milijoną funkcijų aikštelėje ir kiek atsikvėpęs tik rungtynėse su Korėja ir JAV. Dabar jis keliaus į Turkiją – Stambulo „Darussafaka“ klubą, ir belieka palinkėti, kad po varginančios kampanijos su rinktine šiemet į klubines varžybas įsilietų lengviau.
7. Liekame elite
Likome be medalio, tad vertinimų gali būti įvairių – neigiamų taip pat. Tačiau faktai tokie: antrame Pasaulio čempionate iš eilės patekome į ketvertuką, laimėdami 14 iš paskutinių 18-ikos rungtynių šiame turnyre.
Ir antrus metus iš eilės žaidėme elitinio turnyro (įskaitant praėjusių metų Europos čempionatą) pusfinalyje. Per pastaruosius penkis turnyrus tik kartą buvome žemiau penktos vietos. Jokio nuosmukio – esame elite.
8. Naujas principinis varžovas – Prancūzija
Nėra taip, kad nekęstume prancūzų taip, kaip kažkada nemėgome „jugų“ ar rusų. Netgi džiaugėmės (sprendžiant pagal reakcijas socialiniuose tinkluose), kai prancūzai eliminavo ispanus.
Per pastaruosius kelis dešimtmečius principiniai Lietuvos rinktinės varžovai keitėsi, priklausomai nuo to, kaip dažnai ar kaip skaudžiai kam pralaimėdavome. Ar tiesiog dėl istorinių sąskaitų. Buvo jugoslavai, rusai, latviai, ispanai, makedonai... Dabar tai prancūzai? Pralaimėjome jiems ketvirtame turnyre iš eilės, o pastarieji du pralaimėjimai – medalių dalybose:
2011 EČ – 67:73
2012 OŽ – 74:82
2013 EČ – 66:80
2014 PČ – 93:95
Pralaimėjome prancūzams ketvirtame turnyre iš eilės, o pastarieji du pralaimėjimai – medalių dalybose.
9. Ne paskutinė Darjušo vasara su rinktine
Broliai pastaruosius penkerius metus nuolat nurašinėjami. Per seni ir panašiai.
2012 metais nė vienas iš Brolių K.Kemzūrai nebuvo reikalingas. Tačiau bent Darjušas Lavrinovičius, kuriam 34-eri, nerodo jokių ženklų, kad tarptautinė arena jau būtų ne jo nosiai.
Pernai Europos čempionate jis buvo startinis Lietuvos rinktinės puolėjas, šiemet, normalu – J.Valančiūno keitimas. Ir vis tiek: antras pagal rezultatyvumą komandoje. Neskaitant rungtynių su Korėja, kuriose pasirodė epizodiškai, Darjušas čempionate per 16,3 min. rinko po 9,5 taško, iš vidutinio ir tolimo nuotolio atakuodamas 56 proc. taiklumu. Turint omeny jo norą atstovauti Lietuvai ir J.Kazlausko poziciją, kad rinktinėje turi žaisti patys geriausi, be jokių avansų į priekį – tai ne paskutinė Darjušo vasara su rinktine.
10. Priežasčių keisti trenerį – nėra
Įprasta, kad po kiekvieno čempionato, kuriame nelaimėtas medalis, keliamas trenerio keitimo klausimas.
Nors ir nuolat kritikuojamas, J.Kazlauskas su rinktine per dvejus metus laimėjo 14 rungtynių iš 20-ies, ir abu kartus nuvedė komandą iki pusfinalio. Turint omeny aplinkybes, šie rezultatai tenkina ir sirgalius, ir LKF.
Kitąmet Europos čempionate bus kovojama dėl kelialapių į olimpines žaidynes. Ne metas pokyčiams. Jokių priežasčių, kad J.Kazlauskas turėtų trauktis.
