– Kaip jūsų trauma? Ar netrukdys žaisti rungtynėse dėl trečiosios vietos?
– Viskas gerai, nukritau ir žiūriu – gipsas jau (juokiasi). Išsinarinau pirštą, tačiau metu dešine ranka, tad neturėtų trukdyti.
– Ar buvo laiko pailsėti, visų pirma, psichologiškai?
– Visą dieną keliavome, tad nebuvo daug laiko poilsiui. Dabar pasitreniravome, tai atslūgo emocijos.
– Traukiniu važiuoti krepšininkams patogiau nei skristi lėktuvu?
– Žinoma, kad geriau. Į traukinį gali atvykti prieš penkias minutes, sėdi ir važiuoji. Su lėktuvu viskas vyksta daug lėčiau, kol lagaminus priduodi, kol užsiregistruoji... Pusantros valandos prisideda tikrai.
– Ar yra skirtumas su kuo teks žaisti dėl trečios vietos? Nustebino pusfinalio komandos?
– Nėra jokio skirtumo – abi komandos aukšto lygio. Tikėjau, kad serbai gali eiti toli, jų serbiška mokykla, kovingas krepšinis – tikrai buvo galima tikėtis. Kad Prancūzija nueis taip toli be Tony Parkerio, negalvojau. Tai pajėgi komanda ir nėra didelė staigmena, bet aš nesitikėjau. Vis dėlto, jie dar kartą įrodė, kad yra stiprūs ir turi talentingų krepšininkų.
– Po pusfinalio rungtynių su amerikiečiais vos nesusimušėte. Kas atsitiko?
– Nežinau, kodėl jis ten puolė. Mes nieko nedarėme, krepšinį mes žaidžiame, o ne mušamės. Reikia šį klausimą amerikiečiui užduoti, kodėl jis šoko ir ko norėjo. Aš tik pabandžiau išsiaiškinti, ko jis nori.
– Po rungtynių Mike'as Krzyzewskis sakė, kad lenkai su lietuviais turi draugauti. Kalbėjote gal su juo?
– Ne, mane laikė, treneris Krzyzewskis daugiau kalbėjo su broliu ir kitais krepšininkais.
– Esate žaidęs Madrido „Real“. Sėkmingas jums miestas?
– Mes rungtyniaudavome ne šitoje arenoje, bet prisiminimai iš Madrido yra geriausi. 2007 metais Europos čempionate iškovojome bronzą, tad tikėkimės, kad ir šiemet bus gerai.
