Viena iš pagrindinių turnyro favoričių Ispanija pasirengimo cikle sužaidė aštuonerias rungtynes, JAV – ketverias. Lietuviai nusprendė sužaisti net 14 rungtynių. Sergejus Jovaiša ir Linas Kvedaravičius mano, kad tai buvo teisingas sprendimas, nes turėjo būti tinkamai išnaudoti kandidatai ir kuriamas žaidėjų tarpusavio supratimas.
Tarp Šarūno Jasikevičiaus ir Manto Kalniečio yra atstumas, o tarp Manto Kalniečio ir likusių Lietuvos įžaidėjų yra didelis atstumas.
Pagrindinis skirtumas nuo praėjusių metų rinktinės, kuri tapo Europos vicečempione, yra tas, kad šiame pasaulio čempionate nebus ryškaus lyderio. Lino Kleizos niekas taip akivaizdžiai nepakeis, ypač, kai rinktinė neteko vedliu turėjusio būti M.Kalniečio.
Sužaistos rungtynės parodė, kad subrendo ne tik Jonas Valančiūnas, bet ir Donatas Motiejūnas, o Šarūnas Vasiliauskas darys viską, kad prilygtų M.Kalniečiui.
Su krepšinio ekspertais kalbėjomės dar prieš nacionalinei tragedijai prilygstančią M.Kalniečio netektį. Abu sutartinai tikino, kad komanda gali žengti net labai toli, jeigu... viskas bus gerai pagrindiniam mūsų atakų organizatoriam. Per vieną naktį mes netekome šio labai svarbaus ramsčio. S.Jovaiša ir L.Kvedaravičius išliko optimistiški – visi susikaups ir kompensuos Manto Kalniečio netektį.
Šarūnas Sakalauskas pozityvius žodžius rinko sunkiau. Lietuvos rinktinė be Manto Kalniečio – lyg šeima netekusi savo tėvo.
– Per vieną naktį viskas apsivertė. Nebėra M.Kalniečio. Kaip tai viską keičia?
Sergejus Jovaiša: Visi turės pasitempti. Martynas Pocius ir Renaldas Seibutis būtinai turės pažangą parodyti. Mes dabar turėsime žaisti atsargiau, reikės tarpinio žmogaus, kuris sujungtų įžaidėją su priekine linija. Vien tik iš po krepšio taškų mums neužteks. Mantas galėjo ne tik dalyti kamuolius, bet ir pats nemažai taškų surinkti. Jis diktavo toną visam žaidimui. Kad ir kaip būtų gaila, vakar taip jau nutiko... Užuojauta.
Matyti, kad rinktinė startavo ne visiškai pasirengusi. Ta trauma yra koncentracijos stokos pasekmė, bet dabar nieko nebesugrąžinsi. Galime tas rungtynes nurašyti kaip nesusipratimą.
Galime rungtynes su Kroatija nurašyti kaip nesusipratimą.
Aišku, tai, kad netekome įžaidėjo, nereiškia, kad mes nevažiuojame į čempionatą. Aš vis tiek manau, kad mes galime kažką laimėti, o gal netgi kažką svaraus. Nors abejonių žaidžiant su panašaus lygio komandomis visą laiką buvo.
Tie du paskutiniai pralaimėjimai ir neįtikinančios pergalės prieš Naująją Zelandiją ir Braziliją.
Dabar kažkam reikės su triguba atsakomybe atlikti veiksmus, kuriuos turėjo atlikti Mantas. Mes vis tiek dar turime pajėgų. Viskas, ką vakar kalbėjome, tinka, jeigu bus sėkmės dar galime daug pasiekti. Tik keičiasi dabar mūsų statusas. Mes jau nebūsime vadinami kaip favoritai. Tegul būna taip. Gal mes dar ką nustebinsime. Juk nėra viskas tragiška. Matėme, kad ir be M.Kalniečio komanda sugeba žaisti. Dabar tų įžaidėjų nusiteikimas bus visai kitoks – ne padėti, o pačiam imti vadžias į rankas. Šarūnas Vasiliauskas vakar visai padoriai atrodė. Adui Juškevičiui reikės įsilieti.
Negalėjome sakyti prieš tai, kad būsime čempionai. Dabar tuo labiau.
Šarūnas Sakalauskas: Pakartosiu tą skambią frazę, kuri sklando krepšinio pasaulyje. Tarp Šarūno Jasikevičiaus ir Manto Kalniečio yra atstumas, o tarp Manto Kalniečio ir likusių Lietuvos įžaidėjų yra didelis atstumas.
Deja, bet realybė Lietuvos krepšinyje yra tokia. Mes nieko nepagražinsime, tik galime tikėtis, kad naujasis pagrindinis įžaidėjas, galbūt Šarūnas Vasiliauskas, sužais savo gyvenimo čempionatą ir visus nustebins.
Jeigu įžaidėjo žaidimas stringa, tai tada sutrinka ir visos kitos pozicijos.
Krepšinyje pagrindinės pozicijos yra įžaidėjas ir vidurio puolėjas. Visos kitos priklauso nuo jų gero žaidimo. Jeigu įžaidėjo žaidimas stringa, tai tada sutrinka ir visos kitos pozicijos. Nieko čia nepadarysi ir neprigalvosi. Čia kaip vaikai, palikti be tėvo būtų.
Dabar reiks pasitempti ir tiems žaidėjams, kuriems įžaidėjo pozicija yra antrinė. Tai bus priverstinis sprendimas. Jeigu jų neslėgs psichologinis spaudimas ir jie pasirodys virš savo galimybių, tada rinktinė gali tikėtis gerų rezultatų. Priešingu atveju, be gero įžaidėjo, kažko tikėtis yra sunku. Linkiu tikėtis geresnio scenarijaus.
Linas Kvedaravičius: Netektis yra, kai žmogus miršta, aš manau, kad tai yra praradimas. Pagrindinio įžaidėjo praradimas prieš pasaulio čempionatą yra tikrai skaudus rinktinei. Apgailestauti tenka, kad nėra laiko koreguoti žaidimą – draugiškų rungtynių nebeliko. Treneriams bus sunkus rebusas spręsti taktinius sprendimus.
Adas Juškevičius dalyvavo viso proceso metu ir žino visus derinius. Manau, kad nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Galima taip optimistiškiau pažiūrėti. Aišku, praradimas skaudus, bet visi dvylika vyrų, kurie važiuoja į Ispaniją, kovos ir už save ir už jį. Tai gali mobilizuoti rinktinę pergalėms. Viskas jų rankose ir viskas bus gerai.
Tikslai turi išlikti patys aukščiausi, bet konkretesnes išvadas apie rinktinės žaidimą galima daryti tik prasidėjus čempionatui.
– Kaip apibūdintumėte rinktinės žaidimą? Ar jis skiriasi nuo praėjusios vasaros?
Sergejus Jovaiša: Taip, šiek tiek skiriasi. Apibūdinčiau taip, kad mes jau sulaukėme tam tikros rinktinės kaitos, kuri nebuvo labai skausminga. Senbuviai yra sėkmingai pakeičiami jaunais žaidėjais, kurie per metus padarė žingsnį į priekį. Jų brandumas ir meistriškumas jau matomi. Anksčiau nuogąstavome, kad vyks žaidėjų kaita ir ji bus skausminga. Manau, kad to išvengėme. Pirmiausia paminėsiu tuos žaidėjus, kurie žaidė ir Europos čempionate, bet jų indėlis dar buvo sunkiai apčiuopiamas.
Anksčiau nuogąstavome, kad vyks žaidėjų kaita ir ji bus skausminga. Manau, kad to išvengėme.
Apie Joną Valančiūną jau galima konstruoti žaidimą. Jo indėlis ir žaidimo supratimas jau yra visai kitoks, palyginti su praėjusiais metais. Tai matyti iš jo stabilių veiksmų aikštėje. Treneris juo jau gali pasitikėti ir leisti komandai per jį žaisti. Duoti jam specialias užduotis ir tikėtis rezultato.
Taip pat ir Donatas Motiejūnas jau yra solidesnis. Manau, kad po metų kitų jis jau bus tas žaidėjas, kurį mes vadiname lyderiu.
Mindaugas Kuzminskas labai gerai pradėjo pasirengimą ir pasirodė solidžiai ne vieneriose rungtynėse. Pastaruoju metu, tiesa, kažkiek stabtelėjo. Galbūt dar tas ieškojimų kelias nesibaigęs. Galbūt tai susiję su jo minkštoku charakteriu.
Sprendžiama ir Manto Kalniečio dublerio problema. Šarūnas Vasiliauskas kai kuriose rungtynėse jau įrodė, kad gali pakankamai sklandžiai pakeisti M.Kalnietį. Aišku, trūkumų čia yra. Gal džiaukimės tuo, ką turime, ir per daug nereikalaukime. Manau, kad gautas minutes jis praleis prasmingai ir naudingai.
Rinktinės senjorai, pajutę konkurenciją, tikrai labiau stengiasi. Simas Jasaitis yra ta auksinė lazdelė, kuri sunkiu momentu visada išgelbsti. Tokį pagalbininką turėti gali džiaugtis kiekvienas treneris. Aš tikiuosi, kad Renaldas Seibutis demonstruos tokį pat aktyvų ir agresyvų žaidimą kaip ir prieš metus. Iš Martyno Pociaus dar laukiame geresnių pasirodymų. Jei Jonas Mačiulis įdėtų tiek pat pastangų gynyboje, kiek puolime, tai būtų dar naudingesnis komandai.
O tie, kurie nepatenka į rinktinę, bent jau pasisėmė patirties ir trenerio metodikos. Tas pats Artūras Gudaitis maloniai nustebino. Manau, kad ateityje jis bus rinktinės žaidėjas. Jonas Kazlauskas jį jau rimtai pakočiojo.
Kažkada taip Robertas Javtokas grįžo iš JAV ir jį rimtu krepšininku pavadinti buvo sunku, bet jis pateko į J.Kazlausko rankas ir tapo tikrai rimtu žaidėju.
Linas Kvedaravičius: Rinktinė sužaidė jau keturiolika rungtynių ir žaidimo kokybės kreivė kilo. Tai parodo gerą trenerių štabo darbą. Rinktinės žaidimas tobulėjo, tapo gražesnis akiai.
Rinktinės braižas nuo praėjusio metų šiek tiek pasikeitė, nes nebeliko vieno išreikšto lyderio, kuriuo buvo L.Kleiza.
Rinktinė negali per daug gerai apie save galvoti, turi išmokti vertinti visus varžovus. Jie parodė, kad gali atlaikyti bet kokius iššūkius, kai žaidė prie svetimų sirgalių ir be teisėjų palaikymo. Pasirengimą reikia vertinti teigiamai. Tai viena iš nedaugelio rinktinių, kurios rodo kokybišką žaidimą iki čempionato. Tai užkelia kartelę aukštai.
Rinktinės braižas nuo praėjusio metų šiek tiek pasikeitė, nes nebeliko vieno išreikšto lyderio, kuriuo buvo L.Kleiza. Sustiprėjo komandinis žaidimas. Dėl to rinktinė tampa tik dar pavojingesnė. Varžovai turės analizuoti visus žaidėjus.
– Ar pasirengimo ciklas nebuvo per ilgas?
Sergejus Jovaiša: Kai dvylika ar keturiolika krepšininkų yra pasirengę žaisti ir dalytis minutes, tai rungtynių skaičius nėra baisus. Rungtynėse dažnai būna lengviau nei treniruotėse. Vienas niuansas yra skirtingų kartų buvimas kartu. Jei jis per ilgas, tai daro psichologinę įtaką. Reikia tada kontroliuoti vidinę rinktinės būseną, kad žaidėjai nepavargtų ir atsitrauktų kiek nuo krepšinio.
Linas Kvedaravičius: Kadangi buvo nemažai kandidatų ir jie save turėjo parodyti, tai ir buvo daugiau rungtynių. Manau, kad rungtynių skaičius buvo optimalus. Buvo pasigirdę kalbų, kad krepšininkai yra pervargę, bet aš taip nemanau. Per rungtynes atsiskleidė tam tikri minusai, kurių per treniruotes nepamatysi. Juolab, kad tik M.Pocius sužaidė visas rungtynes. Kiti žaidėjai buvo rotuojami. Rungtynių metu geriausiai šlifuojamas ir žaidėjų tarpusavio supratimas.
