Patekti tarp keturių stipriausių pasaulio komandų, neturint tipiško aukštesnio lygio įžaidėjo, taip pat Lino Kleizos, Roberto Javtoko, yra žygdarbis. Taip, Lietuvos rinktinė per daugumą mačų nežaidė aukščiausios prabos krepšinio, taip, šiek tiek pasisekė su burtais (silpnoka grupė ir ne patys galingiausi oponentai aštuntfinalyje ir ketvirtfinalyje), tačiau svarbiausia rezultatas. O jis – stulbinamai geras.
Pirmiausia dėl solidžiai organizuotos gynybos. Vakar ir lietuvių puolimas didžiąją rungtynių dalį kėlė susižavėjimą. Bene pirmąkart čempionate mūsų krepšininkai, išskyrus keletą minučių, rungtyniavo laisvai, užtikrintai, be panikos.
Jono Kazlausko kariai, be abejonės, sužaidė geriausią pirmenybių mačą. Lietuvos komandos strategas akivaizdžiai pergudravo Erginą Atamaną.
Lietuviai buvo tinkamai pasirengę varžovų asmeniniam ir zoniniam spaudimui, kuris tik retkarčiais išbalansuodavo mūsų puolimą. Presingas visoje aikštėje turkams suteikė tik trumpalaikį efektą. Varžovai spaudimą taikė per ilgai – paskutiniame ketvirtyje visiškai paduso ir kojas vilko lyg nuvaryti arkliai.
Pusfinalyje JAV rinktinės gal ir nepavyks įveikti, bet vėliau, jei žaisime ir kausimės taip, kaip su turkais, bronza turėtų būti mūsų.
Turkus išsekino ir laiku atliekami lietuvių keitimai. Tuo tarpu E.Atamanas daugiausia rėmėsi tik šešiais krepšininkais. Turkijos ekipos strategas rizikavo – norėjo iškart mus sutrikdyti, išmušti iš balno, greitai įgyti apčiuopiamą persvarą ir ją išlaikyti. Bet ta rizika buvo avantiūriška ir nepamatuota. Mūsų žaidėjai priešininkus užtemdė ir fiziniu pasirengimu. Turkai tragiškai atakavo iš toli ir dėl to, kad jiems trūko kvapo.
Lietuvos rinktinė visiškai išjungė vieną svarbiausių varžovų ginklų – pikenrolą (derinį dviese prieš du). Mūsų ekipa itin efektyviai taikė „step out'ą – gynybos sistemą, kai besiginančios komandos aukštaūgis, po to, kai aukštas varžovų žmogus pastato užtvarą savo gynėjui, trumpam pristabdo oponentų antrosios linijos žaidėją, ir grįžta arčiau krepšio. Per tą laiką mūsų „mažiukas“ išlįsdavo iš užtvaros ir laiku grįždavo prie tiesioginio savo oponento. Visos dvikovos metu turkai pikenrolą sėkmingai sužaidė vos vieną kitą kartą.
Žinoma, puikias rungtynes sužaidė Renaldas Seibutis, Jonas Valančiūnas, Martynas Pocius, bet labiausiai norėčiau išskirti Joną Mačiulį. Ištvermingasis ir bebaimis lietuvių bulius nusmeigė pavojingiausią turkų matadorą – Emirą Preldžičių.
J.Mačiulis neišskydo, kai Turkijos rinktinės lyderis pirmajame kėlinyje greitai surinko šešis taškus. Paskui Jono gynybos replės visiškai surakino E.Preldžičių. J.Mačiulis arė aikštėje ilgiau nei 36 minutes, susitelkęs varžovų aso gynybai, ilgai net nežiūrėjo į krepšį (per du kėlinius neatakavo nė karto), tačiau dar turėjo sveikatos ketvirtajame kėlinyje pataikyti porą žiauriai reikalingų metimų.
Pusfinalyje JAV rinktinės gal ir nepavyks įveikti, bet vėliau, jei žaisime ir kausimės taip, kaip su turkais, bronza turėtų būti mūsų.
