Jonas Kazlauskas ir jo kariai vieną geriausių Europos krepšininkų G.Dragičių neretai murkdė veidu į purvą. Jis prametė visus penkis tritaškius, padarė tris klaidas ir surinko tik keturis naudingumo balus! Žaidėjas, kuris netgi NBA aikštėse dažniausiai būna nesustabdomas.
Mūsų rinktinės gynyba buvo kone idealiai sustyguota. Svarbiausia, manau, tai, kad J.Kazlauskas ir jo padėjėjai pasirinko labai teisingą rungtynių planą: trūks plyš neleisti pelnyti dvidešimt ar daugiau taškų geriausiems varžovų žaidėjams G.Dragičiui ir jo broliui Zoranui, visada atskubėti į pagalbą Goraną prižiūrinčiam krepšininkui – tegul jis numetinėja kamuolį laisviems komandos draugams, kurių meistriškumas kur kas žemesnis ir kurie gali neatlaikyti rungtynių įtampos. Planas pasiteisino su kaupu.
Slovėnai pataikė tik 24 proc. tritaškių, nors iki vakarykštės dvikovos jų taiklumas atakuojant iš toli buvo didesnis nei 40 proc. Varžovai šaudydavo pro šalį ir būdami laisvi. Be to, daugybę kartų prametė ir iš baudos aikštelės.
Slovėnai pataikė tik 24 proc. tritaškių, nors iki vakarykštės dvikovos jų taiklumas atakuojant iš toli buvo didesnis nei 40 proc. Varžovai šaudydavo pro šalį ir būdami laisvi. Be to, daugybę kartų prametė ir iš baudos aikštelės. Tačiau jokiu būdu negalima tvirtinti, kad mūsiškiams tiesiog pasisekė išplėšti pergalę.
G.Dragičių vakar pasikeisdami kankino Adas Juškevičius, Šarūnas Vasiliauskas, Martynas Pocius ir Renaldas Seibutis. Patikėti G.Dragičiaus gynybą viso maču metu, tarkim, tik dviem žaidėjams turbūt būtų pražūtinga. Varžovų asas buvo išvargintas, o mūsų krepšininkai atrodė švieži ir greiti.
Nors slovėnai iš viso greitajame puolime, kuris yra vienas esminių jų ginklų, ir pelnė 18 taškų, bet net 15 iš jų – po lietuvių klaidų. Po ilgosios pertraukos varžovų kontratakos buvo absoliučiai išjungtos. Nuo trečiojo kėlinio liko tik menkos uraganinio slovėnų tempo nuotrupos.
Lietuvos komandai padėjo ir laiku pritaikytas, nors ir trumpai naudotas, spaudimas slovėnų aikštės pusėje. Tam, kad priešininkams liktų mažiau sekundžių poziciniam puolimui. Tada Jure Zdovco auklėtiniai pradėjo dar labiau blaškytis. Šiek tiek padėjo mums ir zoninė gynyba.
O bene labiausiai padėjo broliai. Nors jų arkliukas puolimas, o ne gynyba, tačiau vakar Lavrinovičiai, kuriems jau greitai stuktelės 35-eri, įrodė, kad ir gindamiesi dar turi smarvės. Savo tvirtovę jie gynė ne tik pasiaukojamai, bet ir sumaniai – nuostabiai „skaitė“ varžovų puolimą.
Ketvirtajame kėlinyje lietuviai bėgiojo lyg su sparnais, o slovėnai atrodė kaip nuvaryti arkliai. Nors varžovų atsarginių suolelis kiek trumpesnis, bet vis tiek galima teigti, jog pranokome Slovėnijos krepšininkus ir fiziniu pasirengimu.
