Minint tai, ką pasakė strategas, Kosta Rika tikrai buvo bebaimė – ji tikėjo, kad viskas yra įmanoma ir reputacija nieko nereiškia.
Ir dabar komanda, kuri buvo laikoma grupės autsaidere, yra užsitikrinusi vietą tarp 16 geriausių pasaulio rinktinių. Tuo tarpu dvi ankstesnės pasaulio čempionės jau gali krautis lagaminus.
Jorge Luiso Pinto komanda nusipelnė, jog niekas neabejotų jų žaidimu. Kosta Rika nė nesusvyravo pirmosiose dvejose grupės rungtynėse.
Spaudoje mirga anglų kelionė namo, tačiau dėmesio labiau verta yra šios rinktinės pasaka, sukurta penktadienį „Arena Pernambuco“ stadione.
Ir dabar komanda, kuri buvo laikoma grupės autsaidere, yra užsitikrinusi vietą tarp 16 geriausių pasaulio rinktinių. Tuo tarpu dvi ankstesnės pasaulio čempionės jau gali krautis lagaminus.
Po pergalės 1:0 prieš italus, kurios jie tikrai nusipelnė, žaidėjų veidai kalbėjo patys už save. Juose spindėjo tyras džiaugsmas, visiškas netikėjimas autoritetais ir, svarbiausia, susijaudinimas dėl to, ką pavyko pasiekti bei kas dar laukia ateityje.
J.L.Pinto kėlė savo žaidėjus į orą vieną po kito. Po to jis tiesiog ramiai stovėjo plačiai išskėtęs rankas, džiaugdamasis, mėgaudamasis momentu, kurio niekada nepamirš.
Tai buvo ne tik žaidėjų, bet ir tūkstančių sirgalių, atvykusių į Braziliją, džiaugsmo akimirka. Didžiąją antrojo kėlinio dalį, ištisi būriai, vilkintys raudonus, mėlynus ir baltus marškinėlius, skandavo „si, se puede“, kas ispaniškai reiškia „taip, mes galim“.
Jie girdėjosi iki pat tol, kol Italijos rinktinės treneris Cesare Prandelli po rungtynių atvyko į spaudos konferenciją. Jeigu C.Prandelli nesuprato, kaip Kosta Rikai tai pavyko, jis buvo ne vienintelis toks.
Prieš čempionatą Kosta Rikos stovykloje buvo jaučiamas pasitikėjimas savimi, nes ši rinktinė laikoma pačia talentingiausia, kokią yra pavykę surinkti.
2002-aisiais bei 2006-aisiais vos trys žaidėjai, vykę į čempionatą, žaidė užsienyje. Šiemet net 14 futbolininkų rungtyniauja užjūryje, 11 iš jų – Europoje. Vis dėlto, optimizmą šiek tiek sumažino Liverpulio „Everton“ kairiojo gynėjo Briano Oviedo bei „Real Salt Lake“ puolėjo Alvaro Saborio traumos.
Nepaisant to, rinktinės treneris neprarado tikėjimo, jog ši komanda yra puiki. Tai jau antrasis stratego bandymas prie šalies rinktinės vairo – pirmasis baigėsi atleidimu 2005 metais, kai Kosta Rika buksavo pasaulio čempionato atrankoje.
„Kaip tai gali būti neskausminga? – tuo metu sakė J.L.Pinto. – Aš turėjau pasaulio čempionato svajonę. Atsidėjau stengdamasis ją įgyvendinti. Man nepavyko.“
Šis čempionatas yra paskutinis trenerio šansas. Balandį, jam sėdint restorane, buvo įsilaužta į stratego mašiną. Prie pavogtų daiktų buvo ir kontraktų knyga, kuriai sudaryti prireikė 20 metų bei iPad, kurį J.L.Pinto naudojo rašydamas knygą ir prisiminimus iš savo karjeros.
Dabar jis kuria naujus prisiminimus Brazilijoje.
J.L.Pinto savo atsistentus pasirinko labai atsargiai. Tai grupė žmonių, kurių patirtis leidžia pajusti istoriją, nes jie yra atstovavę šaliai ankstesniuose pasaulio čempionatuose. Vienas jų – buvęs vartininkas Luisas Gabelo Conejo, padėjęs 1990-aisiais Italijoje nugalėti Škotiją bei patekti komandai į aštuntfinalį.
Dabartinės rinktinės saugo Celso Borgeso tėvas, Alexandre‘as Borgesas Guimaraesas taip pat buvo toje komandoje, kuri nugalėjo škotus. Koks tėvas, toks ir sūnus.
Tačiau ne visi sudėties nariai turi tokią spalvingą kilmę. Jų klubai dažnai vadinami „pirmo UEFA Europos lygos atrankos etapo klubais“.
Nemaža dalis gyveno sunkiai. Puolėjas Randallas Brenesas gimė Kartago miesto provincijoje. Kai pradėjo žaisti futbolą, jis turėjo užsidirbti pinigų kelionei autobusu iki stadiono dirbdamas kopijuotoju. Šlovė atėjo vėlai. Tai, kad jis tapo atpažįstamas, pasirodė nauja ir neįprasta.
Trys komandos nariai, taip pat ir Londono „Arsenal“ puolėjas Joelas Campbellas, nusipirko pasaulio čempionato lipdukų vien tam, kad pamatytų save. Tačiau tai yra rinktinė, kuri spindi, o ne dalina taškus varžovams.
2002-aisiais bei 2006-aisiais vos trys žaidėjai, vykę į čempionatą, žaidė užsienyje. Šiemet net 14 futbolininkų rungtyniauja užjūryje, 11 iš jų – Europoje. Vis dėlto, optimizmą šiek tiek sumažino Liverpulio „Everton“ kairiojo gynėjo Briano Oviedo bei „Real Salt Lake“ puolėjo Alvaro Saborio traumos.
Savo atrankos grupėje Kosta Rika finišavo antra nusileisdama tik JAV. Ji laimėjo visas savo namų rungtynes ir net aplenkė Meksiką. Kosta Rika yra žymiai geriau pasirengusi taktiškai, negu kada nors anksčiau.
Pinto pasiskolino taktiktą iš Londono „Chelsea“ stratego Jose Mourinho, žaidimą grįsdamas atsakinga gynyba bei greitomis kontratakomis. Bryanas Ruizas užtikrina nuojautą bei „uoslę“ baudos aikštelėje, o Joelas Campbellas – jėgą ir greitį.
Jie jau įrodė galintys būti lankstūs, prisitaikydami prie aplinkybių mače su Urugvajumi, kai po pirmojo kėlinio atsiliko 1:0. Kosta rikiečiai sugebėjo ne tik gerai gintis, tačiau ir puikiai atlikti perdavimus.
Pats portugalas Jose Mourinho po pergalės prieš urugvajiečius abejojo, kad ši rinktinė gali taip žaisti ir su Italija.
„Aš tikrai nustebintas, jog jis taip pasakė – teigė J.L. Pinto. – Mes žinome, kad Italija yra labai stiprus oponentas, tačiau tikime, jog galime žaisti dar geriau, negu žaidėme prieš Urugvajų.“
Tik keletas tikėjo, jog jie iš tiesų gali. Skeptikams teks galvoti iš naujo. J.L. Pinto komanda tai puikiai įrodė.
Kosta Rika pasiekė, kas kitiems atrodė neįmanoma ir jų buvimas tarp 16 stipriausiųjų planetos komandų yra vienas nuostabiausių žygdarbių, žvelgiant į pastarųjų pasaulio čempionatų istoriją.
Nedaugelis išdrįs juos nuvertinti ir vėl.
