Britų dienraščio „The Guardian“ sporto apžvalgininkas Owenas Gibsonas pateikia penkias priežastis, dėl kurių anglai prarado galimybes svajoti apie kitą etapą.
Gynybos trapumas
Prieš čempionatą didžiausias klaustukas buvo Anglijos rinktinės gynyba. Buvo daug kalbų apie tai, ar pagrindiniai keturi gynėjai išliks sveiki ir geros formos. Kaip dabar paaiškėjo, net to neužteko.
Kadaise anglų gynyba buvo jų didžiausia stiprybė tačiau dabar tai tapo didžiausiu rūpesčiu. Glenas Johnsonas ir Leightonas Bainesas bandė veržtis į priekį, tačiau buvo patupdyti ant žemės gynyboje.
Kadaise anglų gynyba buvo jų didžiausia stiprybė, tačiau dabar tai tapo didžiausiu rūpesčiu.
Viduryje gerai neišbandytas Gary Cahillo ir Philo Jagielkos duetas nerimą kėlė jau draugiškose rungtynėse, o pavojaus varpai dar garsiau suskambėjo čempionato metu. Nors P.Jagielka turėjo įspūdingą sezoną „Premier“ lygoje, tačiau Pasaulio čempionate jis buvo itin trapus gynybos ramstis.
Skaudžiausias prisiminimas iš San Paulo bus antrasis Luiso Suarezo įvartis, kuris lėmė Urugvajaus pergalę. Anglijos centro gynėjų reputacija, kurią pradėjo dar Terry Butcheris, buvo stipriai suteršta. Nėra jokios prasmės spekuliuoti, ar Johnas Terry būtų padėjęs išsigelbėti, tačiau svarbu suvokti, kokį staigų smygį žemyn patiria anglų gynėjų talentas.
Jaunystės naivumas
Kai kurie kalba, kad neteisinga yra taikyti dvigubus standartus Roy'ui Hodgsonui – reikalauti drąsesnės rizikos ir tuo pačiu kritikuoti jo jaunus žaidėjus dėl klaidingų sprendimų.
Lygiosios būtų daug palankesnis rezultatas, kuris būtų išlaikęs viltis žengti toliau. Vietoj to, Anglija pati sau pasirašė mirties nuosprendį.
Stevenas Gerrardas pats pripažino, kad galbūt komandai reikėjo geriau įvertinti tai, ką jie turėjo rungtynėse su Urugvajumi (iš tiesų tai ir su Italija). Labai vilioja galimybė spekuliuoti, kad treneris ir komandos kapitonas galėjo daugiau padaryti šioje situacijoje.
Galbūt nebuvo verta stačia galva bėgti ir bandyti antrą kartą įmušti rungtynėse su Urugvajumi. Taip anglai paliko savo gynybos liniją nepasirengusią ir praleido lemiamą įvartį. Lygiosios būtų daug palankesnis rezultatas, kuris būtų išlaikęs viltis žengti toliau. Vietoj to, Anglija pati sau pasirašė mirties nuosprendį.
Prasti keitimai
Atrodo, kad R.Hodgsonas niekada neturi plano B. Iki šiol dar nematėme nei vieno iš jų jo vadovaujamose rungtynėse. Kai anglai atsiliko 1:2 nuo italų, jo vienintelis sprendimas buvo leisti žaidėjus į aikštę ir tikėtis, kad kažkas pasikeis. Rossas Barkley abejose rungtynėse praleido po pusvalandį, tačiau nieko taip ir neparodė.
Atrodo, kad R.Hodgsonas niekada neturi plano B.
Keitimai tikrai turėjo labiau pasitarnauti. Galbūt treneris ir neturėjo didelio pasirinkimo ir darė viską, ką galėjo su tuo, ką turėjo, tačiau abejose rungtynėse buvo justi, kad žaidėjai tiesiog seka pražūtingu iš anksto sukurtu planu, kuris niekur neveda.
Pasirengimas
Jau daug kartų minėta, kad sunku kaltinti anglų pasirengimo čempionatui programą, nors jos metu futbolininkai buvo blaškomi iš Portugalijos į Angliją, tuomet į Majamį ir galiausiai į Rio de Žaneirą.
Dar vasario mėnesio pralaimėjimai Čilei ir Vokietijai turėjo įspėti, kad kitokių sprendimų ieškoti verta.
Nors R.Hodgsonas išreiškė nuoširdų norą mokytis iš kitų sporto šakų ir net pasikvietė patyrusį sporto psichiatrą Steve'ą Petersą. Tačiau šis specialistas prie rinktinės prisijungė per vėlai ir neturėjo laiko rimtai kažką pakeisti, o po to būtent jis buvo kaltinamas, kai viskas susiklostė ne kaip norėta.
Kelia klausimų ir tai, ar treneris negalėjo draugiškų rungtynių ciklo metu išbandyti skirtingus žaidėjus aikštėje, įvairesnes taktikas ir alternatyvias sudėtis. Dar vasario mėnesio pralaimėjimai Čilei ir Vokietijai turėjo įspėti, kad kitokių sprendimų ieškoti verta.
Saugų duetas
Anglijos problemų širdyje buvo saugų grandis. „Liverpool“ gerbėjai, kurie abejojo, kad Stevenas Gerrardas ir Jordanas Hendersonas gali dirbti kartu, buvo teisūs. Juk tai buvo matyti jau sausio mėnesio rungtynėse tarp „Liverpool“ ir „Aston Villa“ ekipų.
Šis duetas kėlė abejonių abiejų rungtynių metu. Jeigu R.Hodgsonas nori remtis keturiais stipriais atakuojančiais žaidėjais, jis turi būti tikras, kad S.Gerrardo ir J.Hendersono saugų duetas pasiūlys tvirtą apsaugą.
Anglijos problemų širdyje buvo saugų grandis.
Dažniausiai šie du saugai buvo lengvai apeinami varžovų, o S.Gerrardas buvo savo paties šešėlyje. Jackas Wilshere'as geriau žaidžia trijų saugų grandyje, todėl rungtynėse su Italija reikėjo labiau remtis gynyba, o tik vėliau leisti jam jungtis į atakas.
R.Hodgsonas, aišku, ginčytųsi, kad jam būtų nepasisekę bet kuriuo atveju.
