Kadenciją baigęs prezidentas Valdas Adamkus birželio 27 d., penktadienį, jau pravėrė savo kabineto duris Prezidentūroje ir dirbo kone visą dieną.
„Atvirai pasakius, džiaugiuosi. Didelį malonumą suteikė tai, kad po pusės metų pertraukos grįžau į savo biurą. Turėjau progos susėsti su savo asistente, peržiūrėti didelę dalį korespondencijos. Buvo toks jausmas, kad vėl pradedu gyventi“, – sako V. Adamkus, baigęs sunkios ligos gydymą.
– Kaip jaučiatės, kokia dabar jūsų nuotaika po gydytojų konsiliumo?
– Nepasakyčiau, kad esu labai stiprus, dar reikia sustiprėti. Tačiau savo žodžio laikausi, bandau kovoti ir nusiteikęs kovoti iki paskutinio.
– Ta kova kaip ir baigta, liga sustabdyta.
– Visas chemoterapijos kursas yra baigtas, gydytojų konsiliumas nusprendė, kad liga neprogresuoja. Dabar bus trijų mėnesių pertrauka ir rugpjūčio pabaigoje ar rugsėjo pradžioje mane vėl „įkiš“ į kompiuterį, žiūrės ir palygins, koks mano sveikatos stovis – ar procesas sustabdytas, ar bus reikalingas kažkoks papildomas procesas, tačiau tris mėnesius manęs nekankins. Pradėsiu grįžti į normalų ir laisvą gyvenimą.
– Birželio 27-ąją po gydymo buvo jūsų pirmoji darbo diena Prezidentūroje, kaip jautėtės?
– Jeigu noriu grįžti į gyvenimą, visiškai pasitraukti negaliu – negaliu vien tik gulėti, po truputį reikia ir judėti. Nuvažiavau į Prezidentūrą, peržiūrėjau įvairius raštus, kai kuriuos įsipareigojimus, kuriuos reikės atlikti. Palengva, palengva, žingsnis po žingsnio galvoju grįžti į normalų gyvenimą.
Gal teks sumažinti didelį tempą, įtampą arba mažiau įsipareigoti, tačiau tikrai rankų sudėjęs nesėdėsiu.
Žiūriu visas rungtynes, kurios vyksta iki vidurnakčio, o pačių vėliausių jau ne.
– Jūsų asistentė Božena sakė, kad susikaupė labai laiškų, pakvietimų?
– Teisingai Božena sakė, jų susikaupė labai daug. Daugumą neišvengiamų bandysiu išpildyti, o kai kuriuos kitus kvietimus teks nukelti į antrąją metų pusę, tačiau per tuos mėnesius neperkrausiu savęs.
– Kokie jūsų artimiausi vizitai ir susitikimai?
– Liepos 5 d. vyksiu į Alytų, kur mano žmonai Almai rajono savivaldybės taryba suteikė Garbės pilietės vardą ir per Valstybės dienos paminėjimą Dauguose jai bus įteiktos regalijos. Seime dalyvausiu Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo minėjime ir prezidentės inauguracijoje, o po to tiesiai iš salės sėsiu į automobilį ir vyksiu į tradicinį mano metai iš metų globojamo Tomo Mano festivalio atidarymą Nidoje. Tokie bus mano pirmieji žingsniai, tačiau, kaip matote, jų nemažai.
– Laukia ir Kilnaus sportinio elgesio apdovanojimas Lietuvos tautiniame olimpiniame komitete.
– Taip, dar turėsiu atvykti ir į Lietuvos tautinį olimpinį komitetą, reikės susiskambinti ir sutarti, kada tai reikės padaryti.
– Be abejo, sustiprėti, tvirtai atsistoti ant kojų padės sportas. Gal jau pamažu pradedate stiprinti sveikatą mankštomis, pasivaikščiojimu?
– Po truputį jau mankštinuosi, bet tai daryti intensyviai dar negaliu, dar jaučiasi silpnumas, savo fizines jėgas stengsiuosi gražinti žingsniukas po žingsniuko. Čia truputį užtruks ilgiau.
Patinka olandai, nusivyliau vokiečių žaidimu, jie man atrodė stipresni.
– Ar mankštinsitės pagal medikų rekomendacijas ar remsitės savo, buvusio sportininko, patirtimi?
– Manau, kad remsiuosi sportininko patirtimi. Žinau pagrindinius mankštos reikalavimus, kurie yra reikalingi ir kuriuos naudodavau lengvajai atletikai. Pradedant kaklu ir baigiant rankomis bei kojomis. Savęs neforsuosiu, viską darysiu palengva kiekvieną dieną, pamažu vis didindamas krūvius.
– Kada galvojate praverti baseino duris?
– Manau, kad rudenį pradėsiu normalų gyvenimą, nebent gydytojai padarys tokį sprendimą, tada ir įkelsiu koją į baseiną.
– Ar stebite pasaulio futbolo čempionatą?
– Žiūriu visas rungtynes, kurios vyksta iki vidurnakčio, o pačių vėliausių jau ne.
Kai 1949 metais atvykau į JAV, apie europinį futbolą praktiškai niekas nei kalbėjo, nei domėjosi.
– Kuriai komandai jaučiate simpatijas?
– Išskirtinai tokių komandų, už kurias galvą dėčiau ir "žudyčiausi“ kaip kiti sirgaliai daro, nėra. Patinka olandai, nusivyliau vokiečių žaidimu, jie man atrodė stipresni.
Savotiška staigmena – JAV. Prisimenu, kai 1949 metais atvykau į JAV, apie europinį futbolą niekas nei kalbėjo, nei domėjosi. Buvo, jeigu taip būtų galima pavadinti, provincinė lyga. Ilinojaus universitete, kuriame studijavau, buvome sudarę futbolo komandą iš įvairių tautybių studentų, kadangi lietuvių nepakako.
Amerikiečių požiūris į futbolą buvo skeptiškas, atseit, ką čia europietiškas futbolas. Amerikos futbolas, krepšinis, beisbolas – taip. Patraukliausias visą laiką – krepšinis. Dabar, kada Amerikos futbolo rinktinė žaidžia pasaulio čempionate ir pateko tarp 16 pajėgiausių komandų, man tai – didelė staigmena.
Pasirodo sporte, daug ir nuoširdžiai dirbant, parodant didelį dėmesį ir siekiant pakelti rūpimos sporto šakos lygį, galima viską pasiekti. Geriausias to įrodymas – europinis futbolas, kada JAV rinktinė dalyvauja pasaulio čempionate.
– Pabūkite orakulu: kas laimės čempionatą?
– Bijau pasakyti, apie tai dar nepagalvojau. Kai prasidės lemiamos kovos – aštuntfinaliai, ketvirtfinaliai ir pusfinaliai – daugiau ar mažiau susidarysiu savo nuomonę, kurios komandos labiausiai vertos patekti į finalą.
Amerikiečių požiūris į futbolą buvo skeptiškas, atseit, ką čia europietiškas futbolas. Amerikos futbolas, krepšinis, beisbolas – taip.
– Kaip žiūrite į tai, kad užsidaro ponios Almos Adamkienės labdaros ir paramos fondas?
– Sentimentas yra tas, kad tas fondas galėtų rasti kažkokią tai formą ir toliau tęsti darbą. Manau, kad Lietuvoje dar yra vietų ir vietovių provincijoje, kur reikalinga stipresnė pagalba, kur nepasiekia Europos ar didieji fondai, Švietimo ministerijos fondai, kurie aprūpina mokyklas.
Tikiuosi, kad ta veikla ras kokią nors formą, o Almos 15 metų įnašas – tai tikrai prasmingas, lenkiu galvą prieš ją, kadangi mūsų provincijos mokykloms ji padarė daug gerų darbų. Jos globojamos 45 provincijos mokyklos visuomenėje turėjo įtakos, nes prieš 15 metų į fondo labdarą ir paramą net ir švietimo srityje buvo žiūrima skeptiškai.
Net ir tarp intelektualų iš viso nebuvo kreipta didelio dėmesio, galvojama, fondas dirba, tegul ir dirba. Tačiau pamažu ta nuomonė keitėsi, verslo įmonės įvertino Almos darbą ir kiekvieną kartą prieš šventes ar Naujuosius metus jau nereikėjo eiti ir ištiesta ranka prašyti pinigų, jie buvo siunčiami automatiškai.
Kiekvienoje provincijos mokykloje buvo įkurtos bibliotekos, kiekvienais metais pagal tų mokyklų sudarytus sąrašus joms už savikainą būdavo siunčiami naujausi leidiniai tiesiai iš leidyklų, jos tuo pačiu paremdavo fondą.
Padarytas didelis įnašas net ir sporto srityje. Man kartu su Alma teko aplankyti kai kurias mokyklas. Provincijos mokyklose Įrengtos naujos krepšinio salės, jos aprūpintos įranga, treniruokliais – mokyklos nė svajoti nesvajojo, jog fondas joms gali skirti tokį didelį dėmesį.
Matau didelį Almos įnašą ir tikrai džiaugiuosi, jog ji turėjo daug ryžto, noro ir rezultatai, mano akimis, tose vietovėse yra dideli. Alytaus r. Butrimonių gimnazija gavo 8174 knygas, sporto salės renovacijai (kartu su „Coca-Cola Hellenic Lietuva“) buvo skirta 35000 Lt..
Almos Adamkienės labdaros ir paramos fondo dokumentiniame filme apie 15 metų trukusią fondo veiklą Alytaus r. Butrimonių gimnazija pristatoma kaip viena sėkmingiausių fondo paramą gavusių mokyklų. Butrimonių gimnazijoje 2014 m. gegužės 31 d. atidaryta fondo veiklos ekspozicija, viena mokykla Žemaitijoje pavadinta Almos Adamkienės vardu.
Man iš dalies gaila, kad Alma traukiasi iš aktyvios veiklos, bet reikia skaitytis su realybe. Kiekvienas mūsų tampame senesni, metai daro savo, darbo krūvius pagal sveikatą reikia mažinti. Mano akyse Alma savo užsibrėžtą darbą padarė puikiai, už tai jai – mano didelė pagarba, už tai, manau, ji yra žmonių gerbiama.
