44-erių mietų kaunietis šiemet sugrįžo į Lietuvą iš Danijos, kurioje praleido ne vieną dešimtmetį žaisdamas ir treniruodamas šios šalies klubus bei nepabijojo naujo jam siųsto iššūkio – bandymo sugrąžinti „Žalgirio“ traukinį ant pergalingų bėgų.
Šio sezono pradžia sostinės klubui nėra lengva ir panašu, kad A lygos vicečempionams dar prireiks šiek tiek laiko styguojant žaidimą.
Pokalbyje su A.Skarbaliumi apžvelgėme „Žalgirio“ startą ir šalies klubinio futbolo aktualijas.
– Šiuo metu užimama trečia vieta ir per 5 susitikimus surinkti 8 taškai. Turbūt nėra tas svajonių startas, kokio tikėjotės? Kokios tokios sunkios pradžios priežastys?
– Žinoma, „Žalgiris“ visada nori laimėti visas rungtynes ir nesame patenkinti. Jei nesame sukoncentravę dėmesio visas 90 minučių, tada sunku žaisti bus su visais.
– Taškų kraitis gali dar labiau sumažėti, jei LFF Apeliaciniame komitete nepavyks apginti trijų taškų, iškovotų pirmajame sezono mače su „Kauno Žalgiriu“ (Vilniaus klubas tose rungtynėse į aikštę išleido Diego Oyarzuną – čilietį, kuris paskutinėse praėjusio sezono rungtynėse gavo raudoną kortelę ir turėjo praleisti šią dvikovą – red.past.). Treneri, ką jūs manote apie šią situaciją? Kaip nutiko, kad Diego tose rungtynėse žaidė?
– Įsivaizduokit, kaip aš galėčiau ruoštis pirmoms rungtynėms su žaidėju, jei žinočiau, kad jis negali žaisti. Kalbėjome su LFF ir gavome atsakymą „taip“.
– Ar jums neatrodo, kad ta visa saga LFF kabinetuose jau per ilgai užsitęsė? Ar įsivaizduojate tokią situaciją tarkim Danijoje, kurioje praleidote didžiąją dalį savo karjeros?
– Norisi, kad viskas įvyktų greičiau, bet manau, kad jei neturi įtakos kažkokiam sprendimui, tai nereikėtų spekuliuoti. Jei lyginti Daniją ir Lietuvą, tai Danijoje irgi vyksta visokių dalykų, atsiranda visokių dvejotinų dalykų. Futbolo pasaulis yra kitoks, jame įvyksta visokių dalykų. Nesakau, kad tai yra teigiama ir gerai, bet visos tos kalbos futbolą populiarina.
– Praėjusį penktadienį jums šventines nuotaikas gerokai sugadino „Jonava“. Tas pralaimėjimas, nors ir buvote išsiveržę į priekį – kaip tai nutiko? Kokios priežastys?
– Nežinau, kiek mes lįsime į detales, nes tuomet čia labai ilgai kalbėtume. Faktas toks, kad mes antrą kėlinį pradedame silpniau, tą akcentavome ir per pertrauką, ir video žaidėjams rodėme. Akcentas buvo toks, kad prasidėjus antrajam kėliniui reikia laimėti kiekvieną dvikovą ir po to analizuodami matėme, kad per pirmas tris antro kėlinio minutes mes neperėjome aikštės vidurio.
Kodėl? Suvėluojam, lėčiau pamąstom, pavėluojam. „Jonava“ aukštai presingavo. Mes turim tam planą, deja, priėmėme neteisingus sprendimus, kur mūsų komanda, turėdama žaidimo planą, jo neįvykdė. Tai ir yra pamoka. Tikėkimės, kad čia tokia pamoka, kurios mes nekartosime. Prieš „Palangą“, „Žalgirį“, „Jonavą“ antrajame kėlinyje trūko kokybės. „Jonava“ sukūrė 5 gerus šansus greitajame puolime, ko anksčiau nebuvo.
Nenorime būti komanda, kuri tik bėga ir muša, norime valdyti procesą aikštėje.
– Ar tai buvo prasčiausias „Žalgirio“ mačas šį sezoną?
– Ne, pirmas kėlinys, ko aš labiau bijojau dėl rinktinės ir pertraukos, mums pavyko. Kaip žinote, 10 minučių rungtynės buvo atidėtos, bet per pertrauką mes pasakėme žaidėjams, kas buvo padaryta gerai. Vienas dalykas, kurį pataisėme, tai aukštas spaudimas.
Gal nepavyko antras kėlinys. „Jonavai“ pavyko įmušti po mūsų klaidų, ne visada tai komandai pavyksta padaryti. Sakyčiau, kad gal rungtynės su „Stumbru“ mums buvo prasčiausios.
– Dvikova prasidėjo 8 minutėmis vėliau, nei buvo planuota. Buvo pasirodę įvairių spekuliacijų, kad rungtynių dalyviai gavo įspėjimų iš „Sportradar“ dėl pernelyg didelių koeficientų svyramų lažybų bendrovėse. Ar į klubo drabužinę ar šiaip prieš rungtynes su jų dalyviais kas nors kalbėjosi?
– Prieš 5 valandas gavome informaciją, kad kažkur yra statomi pinigai, aš pasakiau, kad netikiu, jog mano žaidėjai tame dalyvauja. Taip pat pasakiau, kad niekam neleisiu eiti į rūbinę ir kažką pranešti žaidėjams, kad čia kažkas vyksta, nes tada galbūt žaidėjai sėdės ir vienas į kitą kreivai žiūrės. „Sportradar“ nutraukė visus tyrimus. Nežinau, kaip čia yra, bet gal kažkam tas chaosas buvo palankus. Čia jau prasideda kiti niuansai, kurie yra Lietuvos futbolo ir politikos dalykai.
– Prieš sezoną tiek klubo vadovai, tiek jūs pats aiškiai deklaravote tikslą sugrąžinti A lygos titulą į Vilnių. Po tokio vangaus sezono starto jaučiate, kad tie psichologiniai antpečiai pradėjo slėgti dar stipriau, ar visgi situacijos nedramatizuojate?
– Negalime aklai sakyti, kad viskas tvarkoje, nes taip nėra. Norėtume dabar būti laimėję visas rungtynes. Jei trumpai pasakyti, tai šitam žaidime esu dalyvavęs ir kaip žaidėjas, ir kaip treneris. Pas mus atėjo arba grįžo iš nuomų 10 žaidėjų, akivaizdu, kad viskas užims laiko. Naujas treneris, nauji dalykai, nauji reikalavimai, labai daug pokyčių. Sakyčiau, kad yra normalu, jog ne viskas pavyksta. A lygoje tikrai yra stiprių komandų. Nėra smagu, kad nelaimėjome visų, bet viskas yra normalu. Kalbėdamas su vadovais pasakiau, kad esu proceso treneris, orientuotas į rezultatą. Aš labai norėčiau laimėti pirmas 5 rungtynes, bet, jei pasirinkčiau žaidimo braižą ar primityviai kažką daryčiau, kad laimėčiau tas 5-ias, bet vėliau nelaimėčiau, to niekada nedaryčiau.
Kalbant apie atsakomybę, tai kaip gali būti kitaip? Aš pats ieškojau ne komforto zonos. Grįžęs čia aš galėjau tik pralaimėti. Jei yra kažkokie blogumai, tada tik blogumai. Jei „Žalgiris“ laimės, tuomet bus sakoma, kad taip ir turėjo būti. Kai esi žaidime šitiek metų, turi storą odą ir žinai, kad daug kas loja aplink. Bet to mes ir norime iš futbolo, norime, kad žmonės kalbėtų, kad būtų intriga. Dabar ji yra, ne visada naktimis miegi, bet jauti, kad tuo kvėpuoji kiekvieną minutę.
– Visai neseniai Lietuvos rinktinės stovykloje ir draugiškose rungtynėse su gruzinais ir armėnais dalyvavo keturi „Žalgiriui“ priklausantys žaidėjai. Linas Klimavičius, Rolandas Baravykas, Danielis Romanovskis ir „Zemun“ paskolintas Justas Lasickas. Kokį įspūdį jums jie paliko?
– Pirmų rungtynių mes nematėm, nes keliavom. Antras rungtynes žiūrėjau, tai džiaugiuosi, kad į rinktinę papuola žaidėjai, kurie yra ir U-21 nariai, tai parodo, kad žaidėjai tobulėja. Rinktinės treneriui didžiausias iššūkis yra per tas kelias dienas sudėlioti žaidimą.
– Jūsų pirmtakas Valdas Dambrauskas kalbėdamas apie jaunų žaidėjų integraciją į pagrindinę komandą, visada pabrėždavo, kad vaikinai privalo patys išsikovoti vietą sudėtyje, todėl pasitikėdavo jais gana retai. Jūs priešingai – jau pirmuosiuose turuose dažnai į aikštę leidžiate Rolandą Baravyką ir Danielį Romanovskį, šansą gavo ir Dominykas Barauskas su Dominyku Kodzu. Ar šie žaidėjai per vasarą ūgtelėjo iki pagrindinės komandos, ar vis dėlto pasitikite jais avansu?
– „Žalgiryje“ mums pagrindinė vertybė yra pergalė. Aš esu lietuvis treneris, kuris dega lietuvių žaidėjų tobulėjimu, bet niekada neleisiu sau duoti lietuviui daugiau minučių dėl jo tautybės. Kartais jauniems žaidėjams duodame kreditą, nes jis yra tobulėjimo fazėje. Bet ir to kredito mes neduosime, jei bus geresnis žaidėjas. Nebent laimi 2:0 ar 3:0, tada gali duoti jaunam žaidėjui laiko aikštėje, kad jam būtų lengviau įeiti.
Yra ir kitas iššūkis su jaunais žaidėjais. Na, ne tik lietuviais, Danijoje yra tas pats. Kai jie sužaidžia, o tada nežaidžia, jie labai reaguoja. Barauskas ir Romanovskis grįžo po nuomų ir jie jau yra pamatę, ką reiškia būti aukštajame futbole, kur ne viskas tau seksis. Svarbu, kaip tu reaguoji, kai nesiseka. Tas pats Lasickas. Mes galėjome jį susigrąžinti, bet pasitarėme su juo, kad dabar jam geriausia ten, nes jis ten žaidžia, o mes jį susigrąžinsime jau suaugusį.
– Treneri, praėjusį sezoną vienas pagrindinių „Žalgirio“ gynybos ramsčių buvo Mamadou Mbodjis. Šį sezoną jis žaidė tik dvejose rungtynėse ir 136 minutes. Pastaruoju metu jis turėjo nedidelę traumelę, tačiau ar tik tai yra pagrindinė priežastis, kodėl Mamadou nepatenka į pagrindinę sudėtį? Gabūt senegalietis tiesiog neatlaiko konkurencijos?
– Siekiame konkurencijos „Žalgiryje“, kad žaidėjas kiekvieną dieną siektų įrodyti, jog jis yra geriausias. Tose rungtynėse žaidė kitas žaidėjas, nes jis laimėjo tą kovą. Mamadou kiekvieną dieną įrodinėja, taip pat ir šiandien treniruotėje jis dirbo iš visų jėgų, kad grįžtų atgal.
Tikimės, kad tai paskatins ir tą psichologinį spaudimą, kurį taip pat ne visi atlaiko. To siekiam, nes žinom, kad ateityje pamatysime, kas atkrenta, o kas sugeba gyventi tokiame neužtikrintume.
– Treneri, susidaro įspūdis, kad tais žaidėjais, kuriuos jūs pats įsigijote prieš sezoną (Tomašas Šimkovičius, Tomašas Malecas, Marquinhos) pasitikite labiau nei tais, kuriuos čia radote. Ar šis įspūdis teisingas?
– Galbūt klaidingas. Marquinhos pirmų rungtynių nežaidė ir buvo labai įsižeidęs, bet tada jis pamatė, kad gali būti įsižeidęs kiek nori. Jei tu nesistengsi – nežaisi. Matėm, kaip jis dirbo, o tada sprogo su „Palanga“.
Mes norime sukurti konkurencingą terpę. Reikalaujame iš žaidėjo, kad būtų geresnis už kitą, jo motyvacija yra būti geresniu nei tas kitas žaidėjas. Bet tuo pačiu mes norime, kad tai būtų kolektyvas. Tame kolektyve jie turi su tuo gyvent. Kitas etapas yra, kaip mes sugebame tame kolektyve gyventi, aš pats tuos etapus praėjęs. Dabar pas mus vyksta ta kova, hierarchijos aiškinimasis, kapitono klausimas buvo sunkus.
– Per pirmas 4 rungtynes įvarčių nebuvote praleidę. Ar tai reiškia, kad gynyba nekelia jums jokių problemų?
– Jau dabar matome, kad yra visokie etapai. Gynyboje yra likę beveik visi žaidėjai, kurie buvo. Matome, kad yra ryšys, kuris yra labai svarbus. Taip pat ir akcentavome daug gynybą, nes mes negalėsime žaisti savo žaidimo ir laimėti, jei blogai ginsimės. Nepamirškim, kad yra ir vartininkas. Džiugas mus ištraukė tais momentais, kurie buvo pavojingi. Esame patenkinti jo žaidimu. Dabar perstumdėme vidurio liniją, bet matome, kad paskutinėse trejose rungtynėse pas mus atsirado plyšių, nes pradėjome koncentruotis į ataką. Kai tą akcentuoji, kažkas kitas pasimiršta.
– Vartininko pozicija treneriui nekelia nerimo? Turite Džiugą Bartkų ir du jaunus vartininkus Airidą Mickevičių ir Pijų Petkevičių. Ar jie būtų pajėgūs tinkamai užimti šią poziciją, jei Džiugas negalėtų žaisti?
– Mes norime turėti stiprius žaidėjus visose pozicijose. Prieš sezoną mes buvome sudėlioję, kiek ir kuriai pozicijai žaidėjų reikia. Dėl Džiugo mes nedvejojome, jis yra kokybiškas vartininkas. Mickevičius parodė, kad jis yra geras, bet mes žinome, kad jaunas žaidėjas banguos. Pripažįstame, kad norėtume dar vieno vartininko, bet jei jo nėra? Kam tada imti kažką?
– Ar jums užtenka žaidėjų, kuriuos turite? Gal norėtumėte pastiprinti kurią nors poziciją? Ar klubo vadovybė sudarytų tam sąlygas?
– Mes žiūrime taip: dažniausiai būna 2-3 žaidėjai, kurie turi ilgalaikes traumas. Aš turiu savo formulę, kur yra 22 žaidėjai, iš jų – 2 ar 3 vartininkai ir tada 3-4 potencialūs jauni žaidėjai. Jei atsirastų daugiau ilgalaikių traumų, tada mums reikėtų daugiau žaidėjų. Jei ne, tuomet išeina kasdienis procesas: vieną savaitgalį 2-3 traumeles gavę, kiti – nei vieno. Pirmom rungtynėms turėjau teigiamą konfliktą, kur negalėjau miegoti, nes sunku buvo kažkurio žaidėjo atsisakyti. Tas skaičius, kurį dabar turime, yra geras, bet vėliau pasirodys aiškiau.
– Kuriose vietose dar matote didžiausią neišnaudojamą savo komandos potencialą?
– Manyčiau, kad atakoje. Mes dar sunkiai surandame tarpusavio ryšį ir tikėjimą, kad mums pavyks sukurti šansą ir įvartį. Potencialas yra didžiulis, bet pamatysime, kaip pavyks jį išnaudoti.
– A lyga – tokia, kokią ją radote pradėjęs dirbti Lietuvoje? Ką galite pasakyti apie mūsų futbolo čempionatą? Koks lygis jums pasirodė?
– Žmonės kalba, kad seniau Lietuvos lyga buvo stipresnė. Manau, kad tai sutapimas ir su krize, kuri buvo visur, tuomet ir futbolui buvo prastai. Matome, kad ir praeitais metais, ir šiemet daug kas įsigyja gerų žaidėjų. Užsienio treneriai irgi įneša naujovių. Pažiūrėkime į lentelę, tu niekada nežinai prieš rungtynes, ar tikrai kažkuri komanda laimės. „Sūduva“ turi tą jausmą, kad tikriausiai laimės, o visi kiti... Vakar matėme, kaip „Stumbras“ nugalėjo „Jonavą“ 4:0.
– Galvojote, kad bus lengviau?
– Ne, negalvojau, vien ta pati „Sūduva“ mums yra kietas riešutas. Aš džiaugiuosi Lietuvos futbolu, kad mes turime konkurenciją.
– Ar galima būtų palyginti Lietuvos ir Danijos futbolo pirmenybes. Kaip jūsų nuomone, „Žalgiris“ atrodytų ten?
– Lietuvos futbolas gana fiziškas. Danijoje taip pat, bet danai vis labiau linksta prie to, kad daugiau žaidžia. Fiziniame futbole yra daug chaoso. Jei technikos ir strategijos lygis nėra aukštas, įvyksta daug chaoso. Danijos jaunimas skiriasi tuo, kad, kai nėra laiko ir erdvės, jie sugeba išspręsti situacijas. Tada žaidimas eina savo banga, nevyksta chaosas.
– Kurioje vietoje „Žalgirį“ matytumėte Danijos kontekste?
– Tikrai būtume viduryje. Tie žaidėjai, žaisdami aukštame lygyje, tobulėtų ir galėtum kovoti dėl viršaus.
– Jaučiate, kad visi stengiasi įkąst „Žalgiriui“? Ar laimėjus čempionatą „Sūduvai“ tos tokios priešpriešos vienas prieš visus jau neliko?
– „Žalgiris“ yra ta legendinė komanda, žaidėjams kartojame, kad čia yra didžiuliai reikalavimai. Ne visi žaidėjai gali žaisti top komandose. Kai komanda laimi, jai reikia vėl įrodyti, ji gyvena kitaip. Matome daug žaidėjų išvažiuojančių į geriausius Europos klubus, bet jie nesugeba su tuo susigyventi. „Žalgiryje“ yra tas pats, čia žaidėjai turi gyventi su reikalavimais, o visi varžovai nori laimėti prieš „Žalgirį“, bet aš manau, kad daug kas dabar nori laimėti ir prieš „Sūduvą“.
– Jūs save įvardintumėte kaip skandinaviško futbolo specialistą? Išvis, ar galima kalbėti apie tokį terminą kaip skandinaviško futbolo mokykla?
– Jokios abejonės, kad man darė įtakos tas sistemingas siekimas, kaip tu nori žaisti. Ten aš praėjau dvi mokyklas. Iš pradžių danai daug dėmesio skyrė gynybai, vėliau buvo atneštas kitas mąstymas. Man pasisekė, nes pamačiau tas abi puses. Jei žiūrėsime į futbolo tendencijas, tai vis dar yra taip, kad komandos, kurios ilgiau kontroliuoja kamuolį, laimi daugiausiai, bet linkstame ir link to, ką mes darome gavę kamuolį tas pirmas 2-4 sekundes. Esu pragmatikas, stebiu tendencijas. Žinoma, negali kas pusmetį visko keisti, bet yra pas man ir filosofija, supratimas.
– 2014 danų nebuvo pasaulio pirmenybėse, 2016 – Europos čempionate ir tik šiemet jie vėl sugrįžo į elitą ir žais Rusijoje. Ar Danijoje bandoma rasti priežastis, kodėl taip buvo ir ar jau galima sakyti, kad jie padarė išvadas ir vėl sugrįžo į elitą?
– Danija prieš 15 metų pradėjo jaunimo reformą, nes pamatė, kad jaunimas yra silpnas. Buvo sudėliota strategija ir žaidėjai turi daug periodų, per kuriuos pereina daug principų. Kai ateina į rinktinę, jie jau žino, kaip viskas yra vykdoma. Žaidėjai klubuose irgi buvo ugdomi, todėl dabar ta karta ir ateina.
Dabar U-19 nepapuolė ir yra didžiulis nusivylimas. Pagalvokit, yra didžiulis nusivylimas, kai 5 milijonų gyventojų valstybė nepapuolė į čempionatą. Žinoma, buvo ieškomos priežasčių, nes yra tradicijos.
– Ką reikėtų daryti, kad Lietuvos rinktinė sugebėtų atsispirti nuo dugno ir pabėgtų iš tos lichtenšteinų, sanmarinų ir maltų draugijos?
– Reikia tęstinumo. Neikime į politiką, bet, jei kalbėsime apie futbolo strategiją, tai tas žaidėjas, kuris eina link nacionalinės komandos, turi žinoti bendrus futbolo abėcėlės futbolus. Žinau, kad yra žaidėjų, kurie tų principų nežino. Klausimas, kaip mes dirbam su vaikais, su jaunimu, kokia yra varžybų sistema, kaip mes stebime, kaip jaunimas tobulėja. Danai tą ir padarė, jie žiūrėjo žaidėją, o ne komandą būrė.
Atgyvenusi sovietinė sistema lemia, kad pas mus siekiama rezultato su komanda. Kas Lietuvoje iš rinktinė žaidėjų gali apsivesti savo tiesioginį priešininką? Nėra daug, taip? Yra 2-3. Jei mes negalime apvesti varžovų žaidėjo, kaip mes sugriausime varžovų gynybą? Jei neturime tų žaidėjų, galim ugdyti komandą, bet tas neduoda rezultatų. Mes galime apsiginti, bet ne įmušti. Kaip tada kažko pasieksim?
Turime nuspręsti, ko mes norime iš to futbolininko. Tėvai, supraskit pagaliau, nėra svarbiausia, kad 8-rių metų vaikų komanda laimės. Svarbiau, kad kažkoks vaikas išmoks elementus, kuriuos pritaikys rungtynėse. Vėliau jis, papuolęs į jaunimo rinktinę, su lygiaverčiais galės tobulėti. Tada gal pasieksime, kad žaidėjai išvažiuos. Ir dabar žaidėjai išvažiuoja į geras akademijas. Klausimas yra, kaip jie paruošti? Tik fiziškai? Ir kitas klausimas: kaip jie ten išgyvens?
– O mūsų trenerių lygis yra pakankamas?
– Kiek pas mus organizacijų turi techninį vadovą? Bet kokioje organizacijoje viršus atsako už kryptį. Jei ten nėra vadovo, kuris turi nurodymą, susitarimą ar jo rezultatas yra išugdyti tam tikrą žaidėją, tai kaip gali tą treneris padaryti? Žinom, kaip yra su mūsų sporto mokyklom. Jom reikia turėti kuo daugiau vaikų, bet joms irgi reikia laimėti čia ir dabar. Kas atsitinka? Žaidžia tie vaikai, kurie anksčiau bręsta, nes treneriui reikia laimėti ir kategorijų. Bet ar mes pamatom, koks žaidėjas kiek patobulėjo? Trenerių yra jaunų, užsidegusių, turi jie kompetencijos, bet kaip mums Lietuvoje nulaužti supratimą, kad reikia auginti žaidėją, bet ne komandą.
– Ar vis dar palaikote ryšius su „Brondby“, kuriame praleidote daugybę metų kaip treneris ir žaidėjas?
– Nėra taip, kad kiekvieną dieną skambintumėmės, bet ryšys yra. Danijoje kai kas net nežinojo, kad esu lietuvis. Man 44 metai, tai 22 iš jų pragyvenau Danijoje, esu pusiau danas. „Brondby“ niekada neišnyks iš mano gyvenimo. Danijoje yra taip sakome: „Kartą geltonai-mėlynas, visada geltonai-mėlynas“.
– Treneri, jūsų artimieji tebegyvena Danijoje. Ar pavyksta gana įtemptame sezono pradžios tvarkaraštyje rasti keletą laisvų dienų ir grįžti pas artimuosius?
– Norėtųsi daugiau. Dabar esu futbolo treneris, esu vienas, išsiskyręs, turiu sūnų 15 metų, dukra jau didelė. Šiuolaikinėmis technologijomis viskas įmanoma. Iki Danijos nuskristi trunka 1:15 val.
– Aurelijau, ar bandėt sau kada nors atsakyti į klausimą, kodėl iš pradžių nemažai teikęs karjeros etapas Danijoje vis dėlto baigėsi?
– Tas įspūdingai, tai... Jūs irgi daug ko nežinot. Ne daug kam iš trenerių pavyksta išbūti vienoje vietoje 6 metus. Bet aš turėjau labai stiprų sporto direktorių. Jis suprato, kad nereikia panikuoti, jei kažkas nepavyksta. Mums pavyko su mažo biudžeto komanda patekti į aukščiausią lygą, bet po to mus iš ten išpūtė tiesiog, todėl negaliu pasakyti, kad viskas buvo rožėm klota. Esu sakęs, kad tą, ką aš išgyvenau „Brondby“, jau buvo sėkmė, nes pasikeiti tą lygį, kai yra taip sunku... Pradedi galvoti, ar tau to tikrai reikia.
– Galima suprasti, kad Lietuvoje spaudimo jaučiate mažiau?
– Jo yra. Sakau, aš po „Jonavos“ rungtynių 2 valandas miegojau. Treneriai tampa labai izoliuoti, nes visada dirba, o kai nedirbam, esam tokiame burbule. Kaip apversti, kad tai būtų daugiau teigiama, klausimas. Lietuvoje futbolas ko kas nėra toks populiarus. Danijoje, kai mums buvo sunku, aš niekur negalėjau išeiti. Lietuvoje kol kas galiu išeiti, bet nežinau, kaip ilgai.
– Vasarą vyksiančiame pasaulio čempionate palaikysite danus? Kaip vertinate jų šansus? Kas, jūsų nuomone, yra pagrindiniai favoritai laimėti pirmenybes?
– Be jokių abejonių palaikysiu danus. Visada simpatizavau kūrybingam žaidimui. Ispanai kuria žaidimą, pasiekia rezultatą. Negaliu pasakyti, kad man dabar yra labai svarbu pamatyti tuos 10-15 perdavimų, kad pasakyčiau, kad aš už tą komandą eisiu. Aš dabar palaikysiu tuos, kurie bus labiausiai lankstūs. Mane erzina žiūrėti per televiziją rungtynes, kur tu nematai dalies stadiono, mane net Čempionų lygą nervina žiūrėt.
– Galimybės nuvykti į Rusiją nebus?
– Gal ir bus, dar nesidomėjau. Bet žinot, aš esu „Žalgirio“ treneris ir dabar man reikia galvoti, kaip laimėti kitas rungtynes.
