Norisi tikėti, kad kiekvienas lietuvis apie Arminą Narbekovą žino ne mažiau negu apie Arvydą Sabonį. 1988 metų Seulo olimpinėse žaidynėse abu sportininkai pasidabino aukso medaliais. A.Narbekovas prisimena, kad tuo metu futbolininkams dėmesio tikrai netrūko. Pasaulyje sporto šakos numeris vienas atstovas stipriai prisidėjo prie SSRS triumfo olimpinėse žaidynėse. Lietuvio įvartis pusfinalyje su Italija išvedė komandą į finalą, kuriame sovietai 2:1 patiesė Brazilijos rinktinę.
A.Narbekovas įsirėžė į Lietuvos futbolo istoriją ir 1990 metais, kai tapo pirmojo nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos futbolo rinktinės įvarčio autoriumi. Iš viso iki 2001 metų saugo pozicijoje rungtyniavęs futbolininkas rinktinėje sužaidė 13 rungtynių ir įmušė keturis įvarčius.
Jau vasario 19-ąją įvyks filmo „Arminas Narbekovas. Futbolo fenomenas“ premjera. Jubiliejaus proga pirmuosius filmo kadrus išvydęs futbolininkas neslėpė susijaudinimo: „Labai malonu ir keista. Atrodo, kad tokie filmai kuriami, kai tų žmonių jau nebėra. Dvejopas jausmas. Jaudinausi žiūrėdamas. Lyg ir viskas tas pat, tik ūsų trūksta.“
– 1988 metų Seulo olimpinėse žaidynėse auksą iškovojo SSSR krepšinio ir futbolo rinktinės. Ar tuomet jautėte, kad futbolininkai sulaukė tiek pat dėmesio, kaip ir krepšininkai? – paklausė 15min.lt A.Narbekovo.
– Manau, kad taip. Juk ir tuomet futbolas pasaulyje buvo sporto šaka numeris vienas. Visi tai jautė ir matė. Mes jautėme, kad niekuo nesiskiriame nuo krepšininkų.
– Kartu su Arvydu Janoniu esate vienas iš dviejų Lietuvos futbolininkų, kuriems pavyko laimėti olimpinį auksą. Ar Lietuvos rinktinės dalyvavimas olimpinėse žaidynėse yra įmanomas uždavinys?
– Viskas yra įmanoma. Tik reikia labai daug pastangų ir darbo. Taip pat ir laiko. Galbūt tos dienos ir sulauksime.
– Treniruojate Lietuvos jaunimo futbolo rinktinę. Ar tęsite šį darbą? Ar jums dirbant su jaunimu matyti, kad Lietuva turi pakankamai gerą pamainą?
– Dar kalbėsime su federacijos prezidentu ir nuspręsime, ar tęsiu darbus. Galiu pasakyti, kad U-21 rinktinė treneriui yra nedėkinga darbo vieta. Vis tiek prioritetas yra nacionalinė vyrų rinktinė. Kai kertasi rungtynių grafikai, mes prarandame žaidėjus. Keturi stiprūs žaidėjai yra didelis praradimas mūsų rinktinei. Negalime startuoti stipriausios sudėties.
Juk ir tuomet futbolas pasaulyje buvo sporto šaka numeris vienas. Visi tai jautė ir matė. Mes jautėme, kad niekuo nesiskiriame nuo krepšininkų.
– Kuriuos jaunimo rinktinės futbolininkus išskirtumėte?
– Aišku, kad užsienyje žaidžiantys futbolininkai turi ryškų pranašumą. Tie aštuoni futbolininkai išsiskiria.
– Su kuo jums pačiam žaisti Lietuvos rinktinėje buvo maloniausia?
– Tokių žaidėjų buvo daug. Edgaras Jankauskas, Deividas Šemberas, broliai Česnauskiai, Žydrūnas Karčemarskas. Iš ankstesnės kartos galima paminėti Valdą Ivanauską ir Igorį Pankratjevą. Tuomet buvo tikrai malonu žaisti.
– Ne kartą esate pavadintas ir futbolo Arvydu Saboniu. Džiugina toks titulas?
– Aišku, kad džiugina. Tik ūgio trūksta (juokiasi). Pabendraujame su Arvydu ir sveikinimų sulaukiau. Kaip gi gali nepasveikinti.
– Žaidėte 11 numeriu. Ar šiuo numeriu žaidžiantis Lionelis Messi jus žavi labiau nei Cristiano Ronaldo?
– Sunku pasakyti. Maloniausia man stebėti žaidžiant Lionelį Messi ir Francką Ribery.
– Prieš keletą metų treniravote Gargždų „Bangą“. Šiuo metu klubas išgyvena sunkius laikus. Ar domitės situacija Gargžduose?
– Bendrauju su klubo atstovais. Jau aišku, kad jie kitą sezoną nežais A lygoje, keliasi į I lygą. Aišku, gaila, kad nepavyks startuoti aukščiausiame divizione. Tačiau dalyvavau bendrame klubo ir bendruomenės susitikime. Atėjo labai daug žmonių. Tai parodo, kad žmonėms „Banga“ yra svarbi. Klubui pavyko atsisakyti rusų paslaugų ir dabar jau perims viską į savo rankas. Tikėkimės, kad jiems pavyks susigrąžinti vietą A lygoje.
– Kur dirbti įdomiau – klube ar rinktinėje?
– Klube dirbti visada įdomu. Galima reguliuoti visą procesą ir matyti pažangą. Rinktinėje viskas sudėtingiau. Nieko nenuveiksi, kai dirbi su žaidėjais tris dienas prieš turnyrą. Daug sunkiau reguliuoti žaidimo braižą. Pasirengimas yra labai reikalingas. Tai parodė ir Sandraugos turnyras. Žaidėjams buvo sunku visas rungtynes išbūti susikoncentravus. Jeigu būtų galima taip gamtą apgauti, tai nė vienas klubas nesiruoštų.
