PRADŽIA. Prieš 60 metų Kybartuose – miestelyje, visada garsėjusiame savo futbolo tradicijomis – gimė Algimantas Liubinskas.
„Augau ne futbolo šeimoje: nežaidė nei tėtis, nei niekas kitas joje. Bet tuo metu Kybartuose futbolas buvo žaidžiamas visur: ir gatvėse, ir įvairiose pirmenybėse. Miestelyje buvo trys futbolo komandos, turėjusios savo jaunius ir jaunučius,“ – prisimena vienas garsiausių Lietuvos futbolo strategų.
Pirmas A. Liubinsko treneris buvo Vytautas Kochanauskas. Tiesą iš pradžių A. Liubinskas debiutavo... ledo ritulio komandoje.
„Vasarą žaisdavome futbolą, žiemą – ledo ritulį,“ – pasakojo jis. – „16-os metų žaidžiau vyrų ledo ritulio komandoje. O po tos žiemos, pavasarį buvau jau futbolo komandos „Sveikata“ gynėjas.“
Iš Kybartų A. Liubinskas išvažiavo į Kauną, įstojo į kūno kultūros institutą.
 |
| A.Liubinskas |
„Krepšinis, lengvoji atletika, tenisas... Aš buvau greitas. 1969-aisiais net dalyvavau moksleivių spartakiados finaliniame bėgime. Atbėgau paskutinis, užėmiau 8-ą vietą. Bet faktas, kad nebūdamas lengvaatletis, patekau tarp sprinterių. 200 m bėgau per 21,8sek. Rezultatai buvo neblogi. Bet vis tiek labiausiai rūpėjo futbolas”, – neslėpė A. Liubinskas
LŪŽIS. Į išsvajotąjį Vilniaus „Žalgirį“ perspektyvus futbolininkas pateko1973-iaisias. Karjera elitiniame Lietuvos klube truko labai trumpai – iki 1974-ųjų rudens.
„1974-aisiais mane paėmė į armiją, – kalbėjo A. Liubinskas. – Žaidžiau Sovetske. Tada turint aukštąjį išsilavinimą reikėjo tarnauti metus. Ir ten gavau stiprią traumą. 1976-ais bandžiau dar šlubčiodamas treniruotis, bet jau nebuvo šansų.“
Treniruoti A. Liubinskas pradėjo iš karto po atsisveikinimo su „Žalgiriu“, būdamas 25-erių: „Buvo tokia radijo komponentų gamyklos komanda „Elektronas“. Žaidė Lietuvos aukščiausioje lygoje. Tapau jos žaidžiančiu treneriu – žaidžiau kartais šlubčiodamas... Jaunas juk dar visai buvau – pacukas...“
Tuo pat metu A. Liubinskas ėmė treniruoti vaikus: „Surinkau 1966-ųjų gimimo komandą. Buvo ten gerų vyrukų ir tėvai jų buvo futbolo entuziastai. Ir viską Lietuvoje laimėjome. Sukūriau komandą, ji mokėsi specialiojoje klasėje tuometinėje 47-ojoje Vilniaus mokykloje. Po to, kai mane 1980-aisiais pakvietė dirbti į respublikinį sporto komitetą, tą komandą palikau Juozui Miniauskui.“
Mano komandą rėmė Bangladešo premjeras, o pagrindinius varžovus „Mohammedan“ – šalies prezidentas. Buvo įdomu
Iš pradžių A. Liubinsko pareigos sporto komitete buvo Lietuvos futbolo vyr. treneris. Vėliau Maskva sukūrė SSRS rinktinių trenerio Lietuvoje etatą.
Iš tiesų A. Liubinskui reikėjo organizuoti visų lygių Lietuvos futbolo pirmenybes, taurių turnyrus: „Dirbau tą darbą, kurį dabar atlieka Lietuvos futbolo federacija. Vienas. Tik paskui priėmiau studentą – dabar jau anapilin iškeliavusį Alių Dubinską.”
Paskui įvyko maištas „Žalgiryje“, kai futbolininkai sukilo prieš trenerį Benjaminą Zelkevičių. Ir sporto komiteto pirmininkas Zigmantas Motiekaitis pasiūlė A. Liubinskui perimti komandos vairą. Tada jam buvo 31 metai, tad lietuvis tapo jauniausiu istorijoje Sovietų Sąjungos aukščiausios lygos komandos vyr. treneriu.
Bet Vilniaus klube jis neužsibuvo. 1985 metais A. Liubinskas išvažiavo į Maskvą mokytis aukštojoje trenerių mokykloje. Po metų grįžęs į Lietuvą įsidarbino „Žalgirio“ sporto draugijos taryboje.
BANGLADEŠAS. 1988-aisiais jau patyręs specialistas išvyko į Bangladešą treniruoti Dakos „Abahani“ komandą.
„Įdomu buvo, – kalbėjo treneris. – Pasiuntinybės darbuotojai gyveno uždaroje teritorijoje ir jų į miestą neišleisdavo, o aš gyvenau atskirai. Atveždavau jiems alaus, sužaisdavom futbolą. Kitą dieną su bengalais eidavom į klubą pasėdėt, pabendraut. Mano komandą rėmė Bangladešo premjeras, o pagrindinius varžovus „Mohammedan“ – šalies prezidentas. Beje, teko ten dalyvauti Bangladešo prezidento dukters vestuvėse...“
Vadovaujama A. Liubinsko „Abahani“ laimėjo šalies taurę. Dakos miesto pirmenybių (tais laikais dar nevyko Bangladešo nacionalinis čempionatas) nebaigė – buvo išsiųstas namo neva dėl darbuotojų trūkumo Maskvoje. „O iš tiesų – dėl politinio nepatikimumo, – įsitikinęs lietuvis treneris. – Bangladešo klubas norėjo ilgametės sutarties, o Lietuvoje prasidėjo išsivadavimo bruzdėjimas. Išsiuntė mane atgal į SSRS trečiu bandymu, jau su grasinimais...“
Sugrįžęs į Lietuvą A. Liubinskas vėl treniravo vaikus: „Tuo metu Panevėžyje buvo futbolo internatas. Aš surinkau 1973-iaisiais gimusių grupę iš tų, kurie į jį nepateko. Jau kitais metais mes įveikėm Panevėžį. O vėliau iš tų mano vaikinų 7 žaidė nacionalinėje rinktinėje.“
RINKTINĖ. „Kartą skambina man Stasys Baranauskas: treneri ar galit atvažiuoti susitikti „Lazdynų“ restorane. Ten – grupė žaidėjų. Sako – kuriam rinktinę. Ar sutinkat būti treneriu? Jie paskui LFF prezidentą Vytautą Dirmeikį įkalbėjo – sako: dirbam su Liubinsku,“ – specialistas pasakojo, kaip būnant ne kokiuose santykiuose su LFF vadovu, 1991-aisiais jis tapo rinktinės treneriu.
Pradžia buvo sunki. Ir ne vien dėl futbolo priežasčių. Į tarptautinį futbolą sugrįžusi Lietuva galėjo nukentėti dėl biurokratinių dalykų.
„1992 metais – pirmos oficialios rungtynės. Reikia vykti į Belfastą. Nėra lietuviškų pasų... Kadangi vidaus reikalų ministras buvo mano žemietis, tai paskutinį pasą Gintarui Staučei išdavė kažkur pusę dviejų nakties. Nes buvo tam tikrų jėgų boikotas: kad nepadarytų pasų ir kad mes neišskristume. Kažkam tai buvo reikalinga,“ – mano A. Liubinskas.
Šiaurės Airijoje Lietuvos rinktinė sužaidė 2:2. Grįžtant futbolininkai sukūrė kreipimąsi į federaciją – jie nori žaisti tik treniruojami A. Liubinsko.
„Su Dirmeikiu buvo paliaubos. Po to konfliktas vėl įsiplieskė...“ – prisiminė treneris.
KONFLIKTAS. Kuriama Lietuvos rinktinė iš pradžių buvo komanda, kurios žaidėjai ne visada stengdavosi suvažiuoti iš savo klubų, rezultatai nebuvo tokie, kokių laukė futbolo gerbėjai. Iki 1994 metų -jų rudenį Lietuvos rinktinė per trejas rungtynes išvykose su ukrainiečiais, kroatais ir slovėnais laimėjo dvi pergales. Ir atsirado šansai patekti į Europos pirmenybių finalinį etapą.
Būtent tada (1995-ųjų pradžioje) A. Liubinskas, po eilinio konflikto su V. Dirmeikiu, buvo atleistas.
Kai klubo savininkai ėmė kištis į patį futbolą, pagalvojau: nori, tegu patys treniruoja
Būdamas LFF prezidento „juoduosiuose sąrašuose“, A. Liubinskas ilgą laiką buvo, kaip jis pats sako, „izoliuotas nuo futbolo“. Pirmas išdrįso Panevėžio „Ekranas“. Jis pasikvietė A. Liubinską blogiausiais savo laikais, kai į Šiaulių „Karedą“ išėjus jo ilgamečiam treneriui Virginijui Liubšiui, grėsė net iškritimas iš aukščiausios lygos.
1996-ais A. Liubinskas tapo Šiaulių „Karedos“ strategu. Ir su ta komanda laimėjo Lietuvos čempionų vardus. „Bet kai klubo savininkai ėmė kištis į patį futbolą, pagalvojau: nori, tegu patys treniruoja. Ir grįžau į Vilnių,“ – prisimena A. Liubinskas.
SUGRĮŽIMAS. 10 metų jis dirbo Vilniaus miesto savivaldybėje. Kuravo sportą.
„2002-aisiais paskambino naujasis LFF vadovas Liutauras Varanavičius. Pasiūlė treniruoti jaunimo rinktinę“, – teigė A. Liubinskas.
Nuo 2003-ųjų jis vėl tapo pagrindinės Lietuvos rinktinės galva. Šį kartą komandą treniravo iki 2008-ųjų.
Dėl pagrindinio darbo savivaldybėje A. Liubinskui teko su rinkine atsisveikinti antrą kartą: „Prieš rungtynes su Belgija skambina man viena žurnalistė: kaip jūs dirbat du darbus? Taip ir dirbu, jūs tik dabar pastebėjote? Svarstė po to ir etikos komisija. Nutarė, kad galima derinti dirbant federacijoje pagal autorinę sutartį. Vis vien – nervinė įtampa, teko kažko atsisakyt“.
SVETUR. Vėl ėmęsis vaikų treniravimo, A. Liubinskas tuo pačiu metu Kijeve įgijo trenerio „Pro“ licenciją, leidžiančią dirbti užsienyje. Jau Kijeve būnant su juo pradėjo derybas „Lviv“ komanda. 2010 metais jis ėmė treniruoti šį klubą. Tačiau ekipa turėjo didelių finansinių sunkumų.Tad treneris grįžo į Lietuvą.
Po pusės metų be rimto darbo A. Liubinskas išvyko į Kazachstano Kzyl Ordos „Kaisar“ komandą, kurioje dirba iki šių metų sezono pabaigos.
„Kažkada buvau jauniausias treneris SSRS, dabar – vyriausias Kazachstane,“ – šyptelėjo solidų trenerio darbo stažą turintis A. Liubinskas, galintis pasigirti ir solidžia tėvystės patirtimi.
Pirmoje santuokoje jis su žmona susilaukė dukterų Eglės ir Žvilės bei sūnaus Algimanto, o dabartinė gyvenimo draugė Dainora pagimdė treneriui sūnų Almantą.
* * *
Algimantas Liubinskas
Gimė 1951 lapkričio 4 d., Kybartuose
1973 baigė LVKKI
1987 baigė Maskvos aukštąją trenerių mokyklą
1971-1972 sezono Lietuvos ledo ritulio čempionas
1967-1968 žaidė Kybartų „Sveikatoje“
1973-1974 žaidė Vilniaus „Žalgiryje“
1983-1985 „Žalgirio“ vyr. treneris
1988 Dakos „Abahani Limited“ (Bangladešas) vyr. treneris
1991-1995 ir 2003-2008 Lietuvos rinktinės vyr. treneris
1996 Panevėžio „Ekrano“ vyr. treneris
1996-1997 Lietuvos čempionės Šiaulių „Karedos“ vyr. treneris
1997-1998 Vilniaus „Panerio“ vyr. treneris
1998 Baltstogės „Jagielonia“ (Lenkija) vyr. treneris
2002-2003 Lietuvos jaunimo rinktinės vyr. treneris
2010 „Lviv“ (Ukraina) vyr. treneris
2011 Kzyl Ordos „Kaisar“ (Kazachstanas) vyr. treneris
