Trečiadienį UEFA ištraukus Tautų lygos turnyro burtus ir jiems Lietuvai lėmus vietą C diviziono 4-oje grupėje, kartu su trijų Balkanų šalių – Rumunijos, Serbijos ir Juodkalnijos – komandomis, socialiniuose tinkluose ir naujienų portalų komentaruose pasipylė šalies rinktinės gerbėjų komentarai.
Absoliuti dauguma jų nusiteikę pesimistiški. Kalbama apie per stiprius varžovus ir gręsiančią paskutinę Lietuvos rinktinės vietą turnyro lentelėje.
Nes, skirtingai nei Trenerių taryba ar Lietuvos futbolo federacija, gerbėjai rinktinės pasirodymą per pasaulio čempionato 2016-2017 m. atrankos etapą vertina blogai ir Edgaro Jankausko treniruojama komanda nepasitiki.
Šaukštas optimizmo į pesimizmo statinę
Buvusio Lietuvos rinktinės trenerio Algimanto Liubinsko nuomonė gerokai išsiskiria šioje pesimizmo jūroje. Treneris tvirtina, kad Lietuvos rinktinė nėra nei potenciali grupės lyderė, nei autsaiderė.
„Nėra didelio skirtumo. Man visos grupės patiktų. Nepasakyčiau, kad mes kurioje nors iš jų būtume autsaideriai ar lyderiai. Juk visas C divizionas – tam tikras pajėgumo lygmuo, – kalba 66-erių metų treneris, kurio vadovaujama Lietuvos ekipa išgyveno kone geriausius laikus. – Mūsų komanda gali sužaisti lygiosiomis su bet kuo, gali ir laimėti ir pralaimėti prieš bet ką. Tikrai šioje grupėje neturėtume būti mušami. Beje, aš tą patį sakyčiau, jei mums į grupę patektų ir kokie latviai, estai bei Liuksemburgas. Juk nepasakytum, kad tu juos būtinai įveikti. Taip ir čia negalima sakyt, kad mes ėmėme ir visiems iš anksto pralaimėjome.“
A.Liubinskas įžvelgia visų trijų Lietuvos rinktinės varžovų žaidimo panašumų:
„Juodkalnija ir Serbija dar visai neseniai buvo viena šalis ir jų futbolas negali būti nepanašaus stiliaus. O rumunų futbolas irgi panašus – taip pat kombinacinis. Visos trys komandos labiau remiasi ne jėga, o technika, propaguoja improvizacijų futbolą. Nemanau, kad yra didelis skirtumas, prieš kokio stiliaus varžovus žaisti. Esmė, kad pajėgumas labai nesiskiria: mes nei lyderiai čia, nei autsaideriai.“
Vis dėlto stipriausią, jo manymu, grupės komandą A.Liubinskas įvardijo: „Vertindamas pagal žaidėjų pavardes, sakyčiau, kad stipriausia komanda grupėje – Serbija. Nors rumunų irgi nuvertinti neverta. O ir Juodkalnija irgi turi rimtą komandą. Girdėjau, kad rusų komentatoriai mūsų grupę pakrikštijo „mirtininkų grupe“. Nežinau ar su tuo sutinku. Faktas tik tas, kad šioje grupėje bet kuri komanda gali laimėti prieš bet kurią. Ir Lietuva – taip pat.“
Vienas norės atakuoti su šakėm prieš tankus, kitas vien tik gintis. Turėtume turėti savo lietuvišką futbolo strategiją.
Jau bent aštuonerius metus Lietuvos futbolo federacija nekelia šalies rinktinei jokių konkrečių užduočių. Paklaustas, ko lietuviai tokioje grupėje turėtų siekti, ilgametis treneris atsakė: „Gal pradėkime nuo pradžių. Po 1990-ųjų aš pradėjau rinkti, kurti rinktinę, o federacija neturėjo strategijos, matymo, kaip toliau ją vystyti. Ir iki šiol neturi. Manau, kad jau laikas būtų strategiją sukurti. Dabar komandą treniruoja Edgaras Jankauskas. Taip, kaip jis tai išmano. Po to ateis kitas treneris ir vėl treniruos kitaip. Vienas norės atakuoti su šakėm prieš tankus, kitas vien tik gintis. Turėtume turėti savo lietuvišką futbolo strategiją, filosofiją, kad ne kiekvienas treneris viską keistų iš pagrindų, kad atėjęs treneris pagal tą strategiją ir filosofiją treniruotų komandą. O tada, kai mes ją turėsime, galėsime kelti rinktinei tikslus.“
Ultroms – įdomių išvykų grupė
Skirtingai nei pernai, kai per pasaulio čempionato atrankos rungtynes Lietuvą buvo užplūdę iš pradžių škotų, vėliau anglų fanai, tokių didelių svečių aistruolių kiekių Tautų taurės grupės turnyre tikėtis neverta.
Rumunijos ir Serbijos komandos Lietuvoje yra žaidusios ne kartą, tačiau gausios gerbėjų armijos jų nelydėjo.
Vargu ar Lietuvos futbolininkai pajus garsėjantį Europoje balkanišką tribūnų spaudimą ir žaisdama svečiuose. Ir serbai, ir rumunai išsilieja per klubų susitikimus, o per rinktinės mačus yra gana santūrūs. Skirtingai nei mažoje, vos per 600 tūkst. gyventojų turinčioje Juodkalnijoje. Šios šalies rinktinė buvo suformuota prieš nepilnus vienuolika metų ir visą tą laiką aistruoliai ją palaikė aktyviai.
Todėl tikrąją Balkanų atmosferą tenai pajusti yra kur kas daugiau galimybių nei Belgrade ar kuriame Rumunijos mieste.
Vargu ar tiek pat daug gerbėjų, kaip Londono „Wembley“ ar Glazgo „Hampden Park“ stadionuose turės Lietuvos rinktinė. Skirtingai nei Britų salose, ar kai kuriose kitos vakarų Europos šalyse, kur į Lietuvos rinktinės rungtynes susirenka nemažai išeivijos, Balkanuose lietuviams teks tenkintis šimtu ar kiek daugiau visur atsirandančių savo tikrųjų gerbėjų – ultrų. Kurie, beje, galimybę apsilankyti Rumunijoje, Serbijoje ir Juodkalnijoje, pajusti tų šalių koloritą, vertina kur kas džiugiau, nei pvz., dar vieną kelionę į dažniausiai su Lietuvos rinktinė įvairiuose turnyruose žaidusią ir gerokai įgrisusią Škotiją.
