Kukliam klubui, kurio gerbėjų ratas yra kur kas mažesnis nei kitų dviejų Tel Avivo ekipų „Maccabi“ ar „Hapoel“, tai buvo pirmasis trofėjus per pastaruosius 27 metus.
1989–1990 metų sezoną „liūtai“ (klubo pravardė – aut.past.) buvo triumfavę šalies pirmenybėse.
Taurės varžybose „Bnei Yehuda“ triumfavo trečiąjį kartą. Pastarąjį sykį šį trofėjų ekipa buvo iškovojusi 1981-aisiais.
Vėl sugrįžti į viršūnę ir iškovoti bilietą į Europą komandai stipriai padėjo ir lietuviškas duetas.
Visą antrą sezono pusę N.Valskis buvo ryškus pagrindinės sudėties žaidėjas ir pagrindinis komandos puolėjas. Nors taurės finale su Tel Avivo „Maccabi“ įvykusioje 11 m baudinių serijoje N.Valskiui įmušti nepavyko, komandą išgelbėjo stebuklus demonstravęs vartininkas.
Panevėžietis atrėmė Izraelio futbolo legendų Yossi Benayouno ir Talio Ben Haimo smūgius ir „Bney Yehuda“ paskendo euforijoje.
Ši pergalė iš „Bney Yehuda“ futbolininkų atėmė atostogas. Iškovoję šalies taurę, „oranžiniai“ iškovojo bilietą į Europos lygos varžybas, tad šio turnyro kovoms pasirengimą pradės netrukus.
„Turėjome grįžti birželio 13-ąją, bet kadangi esame iškviesti į rinktinę, tai mums su Emiliu leido pailsėti dar savaitę“, – interviu 15min pasakojo Lietuvos rinktinės puolėjas.
– Per savo karjerą esate rungtyniavęs Baltarusijoje, Latvijoje, Rumunijoje, Lenkijoje. Ar sutiktumėte, kad būtent Izraelyje, kaip legionierius, atsiskleidėte labiausiai? – pradėjome pokalbį su N.Valskiu.
– Jei žiūrėsime į rezultatus, įvarčių skaičių, indėlį į komandos pergales, turbūt, reikėtų su tuo sutikti. Atvykęs į Tel Avivą iš karto tapau vienu komandos lyderių ir stengiausi šią kartelę išlaikyti. Džiugu, kad pavyko ir sezonas tikrai buvo sėkmingas.
– Prieš pasirašant sutartį su „Bnei Yehuda“ buvo daug abejonių?
– Situacija buvo išties įdomi. Beveik vienu metu sulaukiau tiek „Bnei Yehuda“, tiek pasiūlymo iš Makedonijos. Pastarasis buvo kur kas pelningesnis, tad Izraelio komandos sutartį iš pradžių buvau atmetęs.
Tuo metu atrodė, kad Makedonijos pasiūlymas yra kur kas geresnis, buvo žadama trejų metų sutartis, o aš žiūrėjau ir į ateitį. Bet labai greitai paaiškėjo, kad tai buvo tik didelis šnipštas: laikas ėjo, buvau maitinamas pažadais, o realių darbų nesimatė. Nuvylė ir agentas lietuvis, bet apie jį kalbėti nenoriu. Tuomet jau teko griebtis šiaudo ir prašytis atgal. Skambinau ir Emiliui bei klausiau, ar tikrai Tel Avivo komandai dar reikia puolėjo. „Bnei Yehuda“ labai manęs laukė, tad labai greitai susitarėme.
Labai greitai paaiškėjo, kad tai buvo tik didelis šnipštas: laikas ėjo, buvau maitinamas pažadais, o realių darbų nesimatė.
– Prieš išvykdamas į Izraelį sakėte, kad tai yra galbūt paskutinė rimta galimybė „užsikabinti“ užsienio klube. Jaučiatės ja pasinaudojęs?
– Manau, jog tai yra didelis žingsnis į priekį ir einu teisinga linkme. Tiesiog reikia ir toliau daug dirbti. Nes užmigus ant laurų į apačią nuvažiuoti labai lengva. Manau, jog viskas priklauso tik nuo manęs.
– Įsitvirtinti komandoje, kuri tavęs laukia, taip pat turbūt kur kas lengviau...
– Be jokios abejonės. Iš karto atvykęs čia žinojau, jog būsiu pagrindinės sudėties puolėjas. Po žiemos pertraukos dar porą savaičių sportavau individualiai, stengiausi susigrąžinti fizinę formą. Pirmajame mače treneris leido apšilti 20 minučių, o nuo kitų rungtynių jau pradėjau nuolat žaisti starto sudėtyje.
Įdomiausia, kad jau tame pirmame „pilname“ mače įmušiau du įvarčius. Tai buvo taurės rungtynės, mes laimėjome, o tokia sėkmė debiutinėse rungtynėse pridėjo nepaprastai daug pasitikėjimo. Komandos draugai taip pat labai pasitikėjo: visi pamatė, kad atvyko geras žaidėjas, kuris gali padėti.
– Koks yra Izraelio pirmenybių lygis?
– Mūsų klubas nepriklauso elitui, o pajėgiausi šalies klubai tikrai išsiskiria viskuo. Bet ateinantį sezoną tikėkimės, kad viskas bus kitaip. Klubo vadovai tikisi, kad stipriausioms ekipoms sugebėsime mesti kur kas rimtesnį iššūkį. Gerų žaidėjų turėjome ir šiemet, tačiau trūko komandinės dvasios, chemijos.
Nelaimėjome kelių mačų ir garantuoto išlikimo kišenėje neturėjome, tad teko rimčiau pažiūrėti ir į lygos rungtynes.
– Pirmenybes „Bnei Yehuda“ baigė 11-oje pozicijoje tarp 14 komandų ir išliko lygoje. Ar kitą sezoną įmanoma patekti tarp tų šešių stipriausių Izraelio ekipų (sezono pabaigoje Izraelio pirmenybės skyla į dvi grupes, kovojančias dėl čempionų titulo ir dėl išlikimo – aut. past.)?
– Po šio sezono klubas ėmėsi permainų. Sugrįžo puikiai pažįstamas ir komandai jau anksčiau vadovavęs treneris Yossi Abukasis. Šis specialistas pastaraisiais metais nuolat kovodavo dėl patekimo į „Top 6“, tad manau, kad ir ateinantį sezoną tikslai nebus kitokie.
Jau dabar aišku, kad komanda tikrai keisis. Kiek teko girdėti, liks tik apie dešimt žaidėjų, kurie žaidė šiemet.
Šiemetinis sezonas taip pat nebuvo prastas. Kai aš atėjau, komandos tikslas buvo išlikti lygoje, ir mes jį pasiekėme. Taip pat klubo vadovai labai norėjo, jog pavyktų išeiti į taurės finalą, bet, laimėdami šį turnyrą, mes šiuos lūkesčius net viršijome.
– Sezono pabaigoje prioritetas buvo taurės turnyras?
– Galima sakyti taip. Baigiantis sezonui treneris orientavosi į šį turnyrą. Nors dar nebuvome užsitikrinę išlikimo lygoje, bet daugiau dėmesio skyrėme taurės varžyboms.
Galiausiai situacija išėjo kiek komiška. Nelaimėjome kelių mačų ir garantuoto išlikimo kišenėje neturėjome, tad teko rimčiau pažiūrėti ir į lygos rungtynes.
Visgi galiausiai tų taškų mums užteko ir paskutiniuose turuose galėjome atsipalaiduoti. Treneris netgi specialiai prieš taurės finalą stengėsi sumažinti žaidėjams krūvį. Aš buvau susimušęs raumenį, tad paskutines dešimt dienų prieš finalą išvis nesitreniravau. Man buvo leista pailsėti.
– Kiek laiko dar galioja jūsų sutartis su komanda?
– Po šio sezono klubas turėjo galimybę pratęsti sutartį dar vienam sezonui ir jau pranešė, kad yra patenkinti mano žaidimu ir pasilieka. Neblogai sutariu su „Bnei Yehuda“ sporto direktoriumi. Jis man iš karto pasakė, jog nenori, kad ieškočiausi kitų variantų, ir pageidavo, jog likčiau Izraelyje.
Aš taip pat esu patenkintas. Žaisti gaunu daug, prisidedu prie pergalių, tenka įmušti, atlikti perdavimus. Mane tikrai dabartinė situacija tenkina.
– Kuo Izraelio pirmenybės yra specifinės?
– Vos tik man atvykus čia, stebėjausi, kad visi žaidėjai labai mėgsta bėgti į priekį ir atakuoti (šypsosi). Man, net būnant puolėju, tekdavo bėgti daugiau už kai kuriuos komandos draugus. Po rungtynių žvelgiant į nubėgtus kilometrus ne kartą buvau tarp daugiausia nubėgusių komandos žaidėjų. Mano manymu, normaliame šiuolaikiniame futbole taip būti neturėtų – vargu ar puolėjas turėtų lakstyti daugiau. Daug dirbu, bet manau, kad kažkas turėtų dirbti dar daugiau (juokiasi).
2005 –  Vilniaus „Žalgiris“2006 – „Kauno jėgeriai“2007–2008 – „Šilutė“2008 – „FBK Kaunas“2009 –  „Smorgon“ (Baltarusija)2010 – „FBK Kaunas“2011 –  Liepojos „Metalurgs“ (Latvija)2012 – „Minsk“ (Baltarusija)2012–2013 – Marijampolės „Sūduva“2014 –  „CS Universitatea Craiova“ (Rumunija)2015 –  Suvalkų „Wigry“ (Lenkija)2015–2016 – „Trakai“2017 –  Tel Avivo „Bnei Yehuda“ |
– Jūsų paties vaidmuo ir pozicija rinktinėje ir klube skiriasi?
– Visiškai ne. Jei anksčiau dar rungtyniaudavau ir aikštės krašte, tai Izraelyje esu tikras puolėjas. Pastaruosius dvejus metus rungtyniauju atakos smaigalyje, čia apsipratau ir savęs kitoje pozicijoje jau neįsivaizduoju.
– Per karjerą teko gyventi ne vienoje šalyje. Izraelis – egzotiškiausia ir išskirtinė karjeros stotelė?
– Čia gyventi gera, šiltas klimatas man patinka. Tiesa, dar nemačiau tikros jų vasaros, kai termometro stulpelis rodo apie 40 laipsnių, bet žiūrėsime, kaip čia bus (šypsosi). Futbolo prasme esu taip pat viskuo patenkintas – lygis geras, stadionai pilni. Šeima taip pat patenkinta – ko daugiau galima norėti?
– Emilijus Zubas labai padėjo įsitvirtinant naujoje šalyje?
– Labai svarbu turėti žmogų, kuris padeda. Emilijus čia žaidė jau pusę metų, tad jam buvo lengviau. Jis labai daug prisidėjo, jog lengviau įsiliečiau į kolektyvą.
– Hebrajų kalbos barjeras – labiau padeda ar trukdo?
– Man dar geriau. Netenka skaityti, ką apie mane rašo. Nieko nesupranti, nieko neskaitai ir ramu (juokiasi). Kai kada komandos draugai papasakoja, kad žiniasklaida giria už sėkmingą žaidimą, bet man taip dar geriau – belieka koncentruotis į savo žaidimą.
Manau, jog jei komandai šį sezoną būtų sekęsi geriau, pilnas tribūnas būtume turėję ir žaisdami su silpnesnėmis komandomis.
– Izraelio pirmenybėse yra legionierių limitas. Kiekviena komanda gali turėti tik šešis kitų šalių futbolininkus, iš kurių žaisti gali penki. „Bnei Yehuda“ komandoje, be lietuvių, dar žaidžia argentinietis Pedro Galvanas, kroatas Antonio Mršičius, serbas Marko Jovanovičius ir Gambijos atstovas Tijanas Jaiteh. Ar nesijaučia trintis tarp legionierių dėl vietos starto sudėtyje?
– Dabar jau tikrai ne, bet kai atvykau, įtampos buvo. Pavyzdžiui, pirmosiose mano rungtynėse visi legionieriai buvo sveiki ir A.Mršičius labai buvo nepatenkintas, jog jį treneris pakeitė. Kitą dieną net prireikė susirinkimo, kuriame dalyvavo visi legionieriai, sporto direktorius. Galiausiai išsiaiškinome, kad nors komandoje ir šeši legionieriai, bet jie visi žaisti kartu negali. Situacija galiausiai išsisprendė.
– Kiek žiūrovų vidutiniškai stebi „Bnei Yehuda“ rungtynes?
– Esame mažas klubas, bet turime labai daug sirgalių. Tiesa, jie taip pat yra kiek išlepę ir dažniausiai ateina tik į pačias svarbiausias rungtynes, kai žaidžiame su stipriausiomis ekipomis ar principiniais priešininkais iš Tel Avivo. Kai rungtynės svarbios, 11,5 tūkst. sirgalių talpinantis „HaMoshava“ stadionas būna pilnas.
Manau, jog jei komandai šį sezoną būtų sekęsi geriau, pilnas tribūnas būtume turėję ir žaisdami su silpnesnėmis komandomis. Pavyzdžiui, taurės pusfinalyje žaidėme su antro diviziono komanda, o mūsų rungtynes stebėjo 8 tūkst. sirgalių.
– Su keliomis komandomis (Aškelono „Hapoel“, Kfar Sabos „Hapoel“ ar Jeruzalės „Beitar“) Izraelios čempionate tenka žaisti visai greta konfliktinėmis vadinamų Vakarų Kranto ir Gazos Ruožo teritorijų. Ar saugumo problemų per šį pusmetį nekilo?
– Visi tos istorijos apie sustiprintą saugumą – daugiau mitai. Nieko panašaus tikrai nėra. Izraelis futbolininkui tikrai yra labai saugi valstybė. Daug draugų manęs to paties klausia, kodėl išvykau rungtyniauti į tokią pavojingą šalį, bet kas tik atvyksta pasisvečiuoti, įsitikina, kad situacija yra visai kitokia, nei įsivaizdavo.
Izraelis – antra valstybė po JAV, kuri tiek daug investuoja į saugumą, tad šie skaičiai daug ką pasako. Taip, sienos ruožai yra konfliktiniai, bet tokios jau istorinės aplinkybės, nieko nepadarysi.
Kita vertus, nė vienose rungtynėse negirdėjau, kad būtų kalbama apie kažkokį sustiprintą saugumą.
Daug draugų manęs klausia, kodėl išvykau rungtyniauti į tokią pavojingą šalį, bet kas tik atvyksta pasisvečiuoti, įsitikina, kad situacija yra visai kitokia, nei įsivaizdavo.
– Izraelio krepšinio flagmanas Tel Avivo „Maccabi“ garsėja tuo, jog dažniausiai renkasi vietos tautybės ar bent žydiškų šaknų turintį specialistą. Panaši tendencija pastebima ir šalies futbolo klubuose. Tik Tel Avivo „Maccabi“ šį sezoną vadovavo užsienietis (Angolos specialistas Lito Vidigalis – aut. past.). Kodėl Izraelio klubai taip nenoriai įsileidžia užsieniečius?
– Nepasakyčiau, kad stipriausi klubai labai žiūri į trenerio pilietybę, bet faktas, kad visi pajėgiausi turi labai gerus specialistus. Čia yra ir kita medalio pusė – norint turėti gerą trenerį užsienietį, reikia gerokai paploninti piniginę. Izraelyje visi skaičiuoja (šypsosi).
Štai Tel Avivo „Maccabi“ – didžiausias biudžetas, bet šalies čempionais netapo, taurės nelaimėjo. Ne viską lemia pinigai.
– „Maccabi“ futbolininkus šiemet netikėtai aplenkė Beer Ševos „Hapoel“. Kur šios komandos stiprybė?
– Abi ekipos labai panašios, bet Beer Ševos futbolininkai šiemet kur kas geriau rinko taškus, žaisdami su žemesnėse vietose esančiomis komandomis. Tas ir davė vaisių.
Kitas dalykas – „Hapoel“ treniruoja labai geras treneris Barakas Bakharas.
– Sutinkate, kad būtent sėkmingas žaidimas rinktinėje atvėrė jums plačiai duris į Izraelį?
– Visiškai su tuo sutinku. Kortos sukrito labai palankiai. Traumą patyrė Lukas Spalvis ir treneris manimi labai pasitikėjo. Edgaras Jankauskas davė žaisti, o aš tikiuosi, kad nenuvyliau. Tikrai stengiausi pasinaudoti šiuo šansu ir manau, kad tai buvo rimtas postūmis. A lygos pirmenybėms agentai ir užsienio specialistai dėmesio skiria tikrai nedaug, tad nacionalinė rinktinė yra puikia vieta parodyti tikrąjį savo veidą.
Žaidi ir baiminiesi, kad daugiau tų įvarčių nebūtų. Niekam nesinori pralaimėti didžiuliu skirtumu.
– Pirmosiose rungtynėse su slovakais lietuviai gavo rimtą pamoką. Kokias išvadas po to mačo padarėte?
– Tuomet pritrūko susikaupimo tuose epizoduose, kai praleidome įvarčius. Anksti praleidę, pradėjome jaudintis, tai išmušė mus iš vėžių. Rungtynių pradžioje varžovai leido mums žaisti, mes patikėjome savo jėgomis, bet skaudžiai buvome nubausti.
Praleidus buvo labai sunku. Nesame kurianti komanda, o dar rungtynės svečiuose. Viskas susidėjo į visumą ir galiausiai turime labai negražų rezultatą.
– Psichologiškai tai buvo sunkiausias mačas šiame atrankos cikle?
– Manyčiau, kad taip. Tie įvarčiai buvo labai skaudūs. Žaidi ir baiminiesi, kad daugiau tų įvarčių nebūtų. Niekam nesinori pralaimėti didžiuliu skirtumu.
– Pamokas išmokote?
– Tikiuosi, kad taip. Šį kartą žaisime namuose, ir vaizdas tikrai bus kitoks. Mums reikia teigiamo rezultato. Savoje aikštėje jau esame sužaidę nemažai gerų rungtynių prieš ne vieną oponentą, tad privalome žaisti kur kas geriau. Namie mes privalome laimėti. Reikia tvarkingai apsiginti ir išnaudoti savo progas, o jų – tikrai turėsime.
