– Kodėl nusprendei palikti Fulhamo akademiją?
– Tėtis pasiūlė. Be to, pasikeitė mūsų treneris. Naujasis treneris – buvęs labai geras žaidėjas, tačiau tėtis sakė, kad jis nelabai gerai išmanė vaikų psichologiją. Mus pradėjo spausti kaip suaugusius, prasidėjo traumos ir į regbį, o ne futbolą, panašesnis žaidimas. Nespėjau gydytis rimtų traumų. Susitraumavau kelį, sausgyslę. Tėtis sakė, kad sveikata – svarbiau, ir dabar suprantu, kodėl jis taip nutarė. Šiuo metu esu labai laimingas.
– Išėjai neturėdamas jokio pasiūlymo, kaip sekėsi po to?
– Labai gerai. Iš pradžių norėjau eiti į Čelsio klubą, tačiau po vasaros stovyklos nebenoriu. Dalyvavau skirtingų akademijų vasaros stovyklose, šiuo metu turiu trijų klubų pasiūlymus, tačiau treniruojuosi Braitono akademijoje. Man ten labiausiai patinka, ir manau, kad netrukus pasirašysiu sutartį. Ši akademija – viena geriausių, ir ten kur kas geresnė aplinka nei buvo Fulhame. Taip pat susipažinau su vienu geriausių futbolo trenerių, šiuo metu jau išėjusiu į pensiją, kuris man rekomendavo rinktis Braitoną. Futbolo ekspertai man sakė, kad Fulhame siekia užauginti žvaigždes, tačiau jų ugdymas – grubus ir neetiškas. Aš noriu žaisti gražų ir kokybišką futbolą, ne stumdytis.
Aš noriu profesionaliai žaisti futbolą, o kad žaisčiau gerai, turiu daryti tai, ką reikia.
– Jau pripratai prie gyvenimo Anglijoje, ar ilgiesi Lietuvos?
– Pripratau Anglijoje. Man čia labai patinka mokykla ir futbolas. Susiradau gerų draugų, įpratau. Dabar jau gyvenu čia, o į Lietuvą visam laikui grįšiu gal senatvėje. Nors vis dar tebenoriu per čempionatus žaisti Lietuvos rinktinėje. Man mokymo būdas mokykloje labai patinka, čia kur kas daugiau įvairovės nei Lietuvoje. Kalbant apie futbolą, Lietuvoje aš negalėčiau taip stipriai tobulėti kaip dabar.
– Ar tau svarbu mokslai?
– Kiti vaikai, gerai žaidžiantys futbolą, dažnai numoja ranka. Treneriai irgi kartais sako, kad svarbu mokėti puikiai žaisti. Bet aš nesutinku. Man labai svarbu ne tik mokytis mokykloje, bet ir gerai mokytis. Nesvarbu, kad į Angliją atvažiavau dėl futbolo, aš lankau ir mokyklą. Turiu būti ne tik geras žaidėjas, bet ir sveikas bei protingas. Kaip sako tėtis, yra trys svarbiausi dalykai, kuriuos būtina nuolat tobulinti: kūnas, protas ir dvasia.
– Kaip atrodo tavo savaitė, daug treniruojiesi?
– Treniruotės vyksta kiekvieną darbo dieną, tačiau aš neinu į visas, kad nebūtų per daug. Taip pat turiu asmenines treniruotes. Sekmadieniais tuoj prasidės varžybų sezonas, važinėsiu su klubu visur. Dar mokykla, namų darbai. Daug laisvo laiko atsipalaidavimui ar nieko neveikimui, neturiu. Jei „pagaunu“ laisvą minutę, aktyviai leidžiam laiką su tėčiu. Be to, miegoti einu 8 valandą vakare, tad dienos nedaug telieka. Turiu laisvą dieną per savaitę, tačiau tą dieną negaliu atsipalaiduoti visiškai, nes žinau, kad rytoj laukia varžybos arba treniruotė. Turiu taip pat ir sveikai valgyti, ir išsimiegoti.
Kai draugams pasakau, kad einu miegoti aštuntą valandą, jie sako, kad taip neįmanoma, nes anksčiau dvyliktos jie nesigula.
– Gyveni įtemptą gyvenimą, mokslai nenukenčia?
– Niekas nenukenčia, viską suspėju.
– Kaip per pastaruosius metus Anglijoje pasikeitė tavo gyvenimas?
– Na, nelabai stipriai. Kol žaidžiau Fulhame, buvau tarsi uždarame rate. Išėjus užmezgiau daug naudingų kontaktų su kitais klubais, gerais treneriais, praplėčiau pažinčių ratą. Pradėjau lankyti vidurinę mokyklą, tad jau galėjau pasirinkti dalykus, kurie man bus naudingesni. Pavyzdžiui, nebėra piešimo pamokų. Kadangi noriu būti futboloninkas, o vėliau – treneris, pasirinkau tai, ko man prireiks: matematiką, anglų, chemiją, biologiją, fiziką, geografiją, sustiprintą kūno kultūrą ir verslą. Mokausi teorinių dalykų apie žmogaus kūną, man reikia žinoti viską apie raumenis, sąnarius ir panašiai. Vienuoliktoje klasėje specializuosiuosi į futbolą.
Anglijoje į futbolą investuojama labai daug. Jei būtų investuojama ir Lietuvoje, situacija tikrai pasikeistų.
– Ką tau pavyko pasiekti žaidžiant futbolą Anglijoje?
– Pirmiausia, kai tapau geriausiu futbolininku Lietuvoje, mane įtraukė į talentų knygą „Kas bus kas. Lietuvos ateitis“. Žaisti Anglijos futbolo akademijoje yra didžiulis pasiekimas. Kai užaugsiu ir uždirbsiu pinigų, norėčiau Lietuvoje įkurti futbolo mokyklų ar vietų, kuriose vaikai galėtų nemokamai treniruotis, kaip gali čia. Norėčiau įkurti labdaros organizaciją ar fondą ir stiprinti Lietuvos futbolą, padėti vaikams, kurie nori, bet negali žaisti, nes trūksta pinigų. Taip pat norėčiau paremti vyresnio amžiaus žmones, kad jiems nebūtų liūdna gyventi, turėtų veiklos ir kur nueiti.
– Aikštėje gali žaisti visose pozicijose, kurioje esi geriausias?
– Dabar aš – vidurio saugas. Manau, kad man ši pozicija – tinkamiausia. Sekasi perimti kamuolius, greitai ir tiksliai perduoti, tačiau tai – labai sunki pozicija. Reikia būti ir priekyje per puolimą, ir staiga atsidurti gale, jei prarandamas kamuolys. Puolėjams reikia labai daug energijos puolimo metu, o aš dalyvauju ir puolime, ir gynime. Man labai svarbi ištvermė, sveika širdis.
– Kokia tavo didžiausia siekiamybė futbole?
– Būti geriausiu pasaulio žaidėju.
– Laikai save profesionaliu žaidėju?
– Taip.
– Ko iki šiol teko atsisakyti vardan furbolo?
– Daug ko. Pavyzdžiui, kompiuterinių žaidimų. Skanaus, bet nesveiko maisto. Laisvo laiko. Daug vaikų mane kviečia susitikti, pavyzdžiui, nuvažiuoti į atrakcionų parką ar į draugų namus, bet aš neturiu laiko. Kai draugams pasakau, kad einu miegoti aštuntą valandą, jie sako, kad taip neįmanoma, nes anksčiau dvyliktos jie nesigula.
Kartą mane kvietė į didžiulį atrakcionų parką, bet man kitą dieną buvo treniruotė, o pasisupus ant atrakcionų išsibalansuoja pusiausvyra, tad dar porą dienų žmogus nėra visiškai koordinuotas. O man aikštelėje reikia reakcijos, koordinacijos, greičio. Bet man labai patinka šitas darbas, o kai turiu laisvo laiko, susitinku su draugais ar keliaujam su tėčiu. Neturiu tiek daug laisvo laiko, kaip kiti vaikai, turbūt tai pavadinčiau didžiausia netektimi dėl futbolo.
– Ar jautiesi laimingas ir manai, kad darai tai, ką nori?
– Esu labai laimingas. Aš noriu profesionaliai žaisti futbolą, o kad žaisčiau gerai, turiu daryti tai, ką reikia. Darau, ką noriu tada, jei lieka laiko po to, ką reikia padaryti.
– Maitiniesi labai sveikai, ką mėgsti labiausiai?
– Negaliu atsakyti į šį klausimą, bet galiu pasakyti, ko nemėgstu labiausiai. Labai nemėgstu brokolių ir kalafiorų. Bet šiaip valgau labai įvairų maistą, kad gaučiau visų reikalingų medžiagų. Negaliu valgyti bet ko, nes neužtektų energijos net treniruotei.
– Kaip manai, ko trūksta Lietuvos futbolui?
– Pirmiausia – geros akademijos, kur mokytis būtų galima nuo mažų dienų. Futbolas turi tapti gyvenimo būdu, o tam prireikia ne vienerių metų. Jei Lietuvoje pastatytų nors vieną gerą akademiją jaunimui, įvyktų stebuklas. Anglijoje į futbolą investuojama labai daug. Jei būtų investuojama ir Lietuvoje, situacija tikrai pasikeistų.
– Kokioje komandoje norėtum žaisti sulaukęs pilnametystės?
– „Chelsea“. Nors jų vaikų klubas man nelabai patiko, užaugęs tikrai norėsiu žaisti už „Chelsea“.
