Ar daugiausia titulų laimėjęs 40-etis lietuvis gali iš dugno pakelti žemiausią vietą FIFA reitinge per visą istoriją užimančią Lietuvos futbolo rinktinę, ar jį ištiks jo pirmtakų likimas – galbūt netgi trenerio karjeros pabaiga? Apie tai kalbėjomės su trimis buvusiais Lietuvos rinktinės treneriais.
„Po Lietuvos rinktinės gali baigtis ir trenerio karjera. Nuo to niekas neapsaugotas, nes rinktinė nepasiekia tokių rezultatų, kuriais žavėtųsi klubinės komandos ir lietuvius kviestų treniruoti užsienio šalių klubus“, – lyg susitarę tvirtina buvę Lietuvos rinktinės treneriai.
Šiuo metu profesionalų klubą treniruoja tik vienas buvęs Lietuvos rinktinės treneris.
Lietuvos rinktinė – 127 vietoje, nors anksčiau lenkė reitingo lyderius
„Kankorėžių ant trenerio galvos krenta daugiau negu garbės“, – ironizuoja Lietuvos rinktinę treniravęs Kęstutis Latoža.
Ar daugiausia titulų laimėjęs 40-metis lietuvis gali iš dugno pakelti žemiausią vietą FIFA reitinge per visą istoriją užimančią Lietuvos futbolo rinktinę, ar jį ištiks jo pirmtakų likimas – galbūt netgi trenerio karjeros pabaiga?
Šiuo metu Lietuvos rinktinė FIFA reitinge tarp pasaulio futbolo rinktinių užima 127-ą vietą, žemiausią poziciją per visą šalies istoriją. Dar 2008 metais Lietuva reitinge buvo 51-oje vietoje ir keliomis pozicijomis lenkė dabartinę FIFA reitingo lyderę Belgiją.
Belgai per šiuos metus atsidūrė reitingo viršūnėje ir laikomi vienais iš šių metų Europos čempionato favoritų, o 2006 metų pasaulio čempionato atrankos turnyre abu kartus lygiosiomis su Belgija (Šarlerua ir Vilniuje vienodais rezultatais 1:1) sužaidusi Lietuva reitinge žemyn krito daugiau negu dukart.
Todėl nesitikima, kad buvę ar esami Lietuvos rinktinės treneriai gali sulaukti tokių viliojančių užsienio klubų pasiūlymų, kaip Latvijos rinktinės treneris Aleksandras Starkovas. Jo treniruojami latviai atkrintamosiose varžybose įveikė pasaulio čempionato prizininkę Turkiją ir pateko į 2004 metų Europos čempionato finalinį etapą, po kurio rusakalbis latvis pasirašė pelningą kontraktą su Maskvos „Spartak“ klubu ir, neoficialiais duomenimis, uždirbo po milijoną JAV dolerių per sezoną.
E.Jankauskas – perspektyviausias treneris
„Galiu vardinti daug teigiamų E.Jankausko savybių, nes gerai jį pažįstu kaip futbolininką, kuris savo svaiginamą karjerą pradėjo man jį treniruojant Vilniaus „Žalgiryje“. Jo laukia puiki, kaip trenerio perspektyva, jeigu jis sugebės išnaudoti sukauptą žaidėjo patirtį, nes kaip treneris, jis patirties beveik neturi“, – apie E.Jankauską pasakoja vienas garsiausių šalies trenerių Benjaminas Zelkevičius.
B.Zelkevičius tarė patariamąjį žodį, kad E.Jankauskas taptų Lietuvos rinktinės treneriu. Prieš keletą mėnesių įkurtai Lietuvos futbolo federacijos (LFF) Trenerių tarybai vadovauti buvo patikėta būtent B.Zelkevičiui, nors pats šios tarybos pirmininkas pripažino: „Tarybos sprendimai yra tik patariamieji ir taryba negalės niekam nurodinėti, nes neturi tam kompetencijos“. Rinktinės trenerį patvirtino LFF Vykdomasis komitetas.
Trenerių tarybai taip pat priklauso buvęs ilgametis B.Zelkevičiaus asistentas Sovietų Sąjungos čempionate rungtyniavusiame „Žalgiryje“ Vytautas Jančiauskas, buvęs Lietuvos rinktinės treneris K.Latoža, Alytuje vieną geriausių Lietuvos rinktinės vartininkų Gintarą Staučę išugdęs treneris Rimvydas Kochanauskas ir Nacionalinės futbolo akademijos vadovas Raimondas Statkevičius.
Patirties trūkumas – ne trūkumas
„Aš pats, kai pradėjau treniruoti „Žalgirį“, buvau vos 32-ejų metų amžiaus. Neturėjau jokios trenerio darbo patirties, bet tai nesutrukdė pasiekti gerų rezultatų“, – tikina 1977 metais „Žalgirį“ pradėjęs treniruoti B.Zelkevičius, kurio vedami žalgiriečiai 1987 metais iškovojo Sovietų Sąjungos čempionato bronzos medalius ir triumfavo pasaulinėje studentų universiadoje, o du „Žalgirio“ auklėtiniai – Arminas Narbekovas ir Arvydas Janonis 1988 m. tapo Seulo olimpiniais čempionais.
Žaidėjai turi besąlygiškai pasitikėti treneriu, o treneris turi padėti atsiskleisti žaidėjams, kurie nėra lyderiai savo klubuose ir galbūt netgi nuolat sėdi klubuose ant atsarginių žaidėjų suolo.
„E.Jankauskas turi daugybę gerų savybių, reikalingų tapti geru treneriu. Jis turi užsibrėžęs tikslą ir tiesiog veržiasi jį pasiekti. Jis be galo atkaklus, nors pripažinkime, kaip treneris jis neturi sukaupęs patirties“, – E.Jankausko privalumus ir trūkumus vardija B.Zelkevičius.
E.Jankauskas dirbo asistentu pas lietuviams gerai pažįstamą portugalą Jose Couceiro Lietuvos rinktinėje ir Maskvos „Lokomotiv“ klube, o 2014 metais daugiau negu pusę sezono vadovavo „Trakų“ klubui, tačiau sezono pabaigos nesulaukė ir klubo bei trenerio keliai išsiskyrė.
„Daug priklauso nuo to, kaip prie rinktinės vairo stojęs E.Jankauskas sugebės spręsti sportinius ir psichologinius rinktinės žaidėjų klausimus ir kaip sugebės bendrauti su žaidėjais. Stebuklų nepadarysi ir staigiai žaidėjų nepakeisi ir jie stebuklingai nepradės žaisti geriau.
Bet privalai greitai perprasti, kaip gali kuo geriau išnaudoti esamus žaidėjus. Žaidėjai turi besąlygiškai pasitikėti treneriu, o treneris turi padėti atsiskleisti žaidėjams, kurie nėra lyderiai savo klubuose ir galbūt netgi nuolat sėdi klubuose ant atsarginių žaidėjų suolo, o rinktinėje jiems tenka pagrindinių žaidėjų vaidmuo“, – pataria B.Zelkevičius.
Geriau lietuvis, negu užsienietis
Nors netyla kalbos, kad duobėje esančiai Lietuvos futbolo rinktinei reikalingas gelbėtojas iš užsienio, vienas iš Trenerių tarybos narių K.Latoža tvirtina, kad rinktinę gali išgelbėti tik lietuvis.
„Lietuvos rinktinė išgyvena sunkų laikotarpį, „švelniai sakant“. Tokiu atveju, komandai reikalingas žmogus, sukaupęs didelę patirtį, dirbęs su garsiais treneriais ir sugebantis iš jų pasisemti viską, kas geriausia.
E.Jankauskas – būtent toks. Turi sukaupęs daug patirties kaip futbolininkas, be to, „kremta“ mokslus, stažavosi viename garsiausių Belgijos klubų „Brugge“, – sako buvęs Lietuvos rinktinės treneris K.Latoža. – O kaip jam seksis Lietuvos rinktinėje? Niekas negali garantuoti gerų rezultatų ir pergalių. Jo laukia sunki užduotis. Pasaulio čempionato atrankos turnyro grupė dar sunkesnė negu buvo prieš tai, bus labai sunku.“
Igoris Pankratjevas buvo puikus žaidėjas, bet ne visada geras žaidėjas tampa geru treneriu.
Pasaulio čempionato atrankos turnyre Lietuvos rinktinė susitiks su Anglija, Slovakija, Škotija, Slovėnija ir Malta. Į 2018 metais Rusijoje vyksiantį pasaulio čempionatą pateks grupės nugalėtojai, o antras vietas užėmusios komandos kovos atkrintamosiose varžybose dėl likusių kelialapių į planetos pirmenybes.
„Manau, kad šiuo atveju lietuvis treneris yra geriau, negu užsienietis. Pavyzdžiui, Rusijos rinktinė. Nors ją treniravo brangiausiai Europoje apmokami specialistai iš užsienio, tokie kaip italas Fabio Capello, bet rezultatų nebuvo. Dabar atėjo vietinis treneris Leonidas Sluckis ir iškart matyti rezultatai. Sava kalba, vienodas mentalitetas irgi daug reiškia. Kaip ir bendravimas su vietine žiniasklaida, nes pastaruoju metu Lietuvos rinktinės futbolininkai buvo supriešinti su žurnalistais, o tai irgi neprisidėjo nei prie rezultatų, nei prie gero šalies futbolo įvaizdžio“, – sako K.Latoža.
Pasigedo rinktinės žaidimo sistemos ir įvardijo lyderius
Trenerių tarybos pirmininkas negailėjo kritikos į rekordines žemumas kritusiai Lietuvos rinktinei ir buvusiam jos treneriui Igoriui Pankratjevui, kurį B.Zelkevičius treniravo Vilniaus „Žalgiryje“ ir Lietuvos rinktinėje:
„Pastaruoju metu Lietuvos rinktinė visiškai neturi savo „veido“, nėra jokios žaidimo sistemos. Žaidimo schemas gali nubraižyti kokias nori ir į jas sustatyti futbolininkus, bet jeigu futbolininkai nežino, ką daryti vienoje ar kitose situacijoje, kaip išeiti į greitą puolimą ir kaip į pozicinį puolimą, nieko gero negali tikėtis, nes visas 90 minučių neapsiginsi.
Igoris Pankratjevas buvo puikus žaidėjas. Žaisdamas vidurio saugu jis kontroliavo visą aikštės vidurį, gerai matė aikštę, kurdavo atakas. Bet ne visada geras žaidėjas tampa geru treneriu, nors klubuose Igoriui gan neblogai sekėsi. Tačiau klubas ir rinktinė yra skirtingi dalykai.
Matau, kad rinktinėje yra trys potencialūs lyderiai – Arvydas Novikovas, Fedoras Černychas ir Lukas Spalvis, aplink juos galima lipdyti žaidimą.
Rinktinėje reikia turėti savo sistemą. Prie žaidėjų nereikia taikytis, nes per keletą dienų, kai žaidėjai susirenka į rinktinės stovyklą, sunku pakeisti futbolininką, reikia juos sustatyti į numatytą žaidimo sistemą ir nereikia blaškytis, kad vieną kartą žaisi vienaip, kitą kartą kitaip.
Matau, kad rinktinėje yra trys potencialūs lyderiai – Arvydas Novikovas, Fedoras Černychas ir Lukas Spalvis, aplink juos galima lipdyti žaidimą. Bet reikia juos tinkamai išnaudoti, jie turi tiksliai žinoti, ko nori iš jų treneris ir kaip jie turi žaisti.
E.Jankauskas žaidęs geruose klubuose, turės ką pritaikyti iš savo praktikos. Svarbu pasirinkti gerą kelią ir juo kryptingai eiti. Ir labai svarbu, kad jis nepalūžtų, jeigu bus nesėkmės, reikia nenuleisti rankų ir toliau kovoti, nes stebuklų greitai čia nepadarysi.“
Treneriui reikia atsiriboti nuo agentų
Ilgiausiai Lietuvos rinktinei vadovavęs Algimantas Liubinskas teigia, kad vyriausiajam treneriui labai svarbu turėti gerus asistentus, tačiau iki šiol būdavo, kad asistentus pasirenka ne pats treneris, bet juos paskiria LFF vadovybė.
„Pirmą kartą tapęs rinktinės treneriu, kai federacijai dar vadovavo Vytautas Dirmeikis, nelabai turėjau galimybės rinktis. Buvo „įsiūlyti“ Stasys Stankus ir Romas Lavrinavičius. Antrą kartą tapus treneriu, kai federacijos prezidentu buvo Liutauras Varanavičius, irgi neišvengiau federacijos vadovų spaudimo priimti į asistentus federacijos globojamą akademijos vadovą Raimondą Statkevičių“, – tvirtina A.Liubinskas.
Algimantas Liubinskas teigia, kad vyriausiajam treneriui labai svarbu turėti gerus asistentus, tačiau iki šiol būdavo, kad asistentus pasirenka ne pats treneris, bet juos paskiria LFF vadovybė.
Televizijos laidai „Lietuvos sportas“ A.Liubinskas yra sakęs, kad buvęs LFF prezidentas L.Varanavičius, įtakojamas buvusio „FBK Kaunas“ klubo savininko, į Rusiją pabėgusio skandalingo bankininko Vladimiro Romanovo, bandė į rinktinę „prastumti“ ir kai kuriuos futbolininkus.
„Labai svarbu turėti patikimą trenerių štabą ir dirbti išvien bei atsiriboti nuo pašalinių dalykų, kurie gali turėti neigiamos įtakos komandos rezultatui.
Pastaruoju metu į trenerių darbą labai kišasi futbolininkų agentai. Su tuo susidūriau ir pats asmeniškai. Prieš draugiškas rungtynes su Rusija prie trenerių priėję agentai siūlė leisti žaisti įvardintam žaidėjui startinėje sudėtyje. Už tai buvo pasiūlyta netgi konkreti pinigų suma, nes tą žaidėją buvo norima parduoti į Rusijos klubą. Aš kategoriškai atsisakiau tai daryti. Niekada tuo neužsiėmiau ir niekada nekviesdavau nurodytų žaidėjų į rinktinę, kad ir kam taip norėtųsi. Kiek žinau, vėlesni rinktinės treneriai neišvengė tokios įtakos“, – sakė A.Liubinskas.
Nesusiklosčiusios trenerių karjeros
Nacionalinės rinktinės trenerio postas dažnai tampa tramplinu į garsius klubus, tačiau Lietuvos rinktinės treneriams karjera klostydavosi toli gražu ne taip, kaip tikėtasi. Patys treneriai pripažįsta, kad darbas Lietuvos rinktinėje nepridėjo papildomų pliusų ieškant darbo.
Treneriai pripažįsta, kad darbas Lietuvos rinktinėje nepridėjo papildomų pliusų ieškant darbo.
1992-1994 ir 2003-2008 metais net 79 rungtynėse Lietuvos rinktinei vadovavęs A.Liubinskas 2009 metais pasirašė sutartį su „Lviv“, tačiau Ukrainoje lietuvis dirbo vos pusmetį, nes klubas susidūrė su finansiniais sunkumais.
„Ukrainos klubo pasiūlymą gavau tikrai ne dėl darbo Lietuvos rinktinėje. Lėmė ryšiai su šios šalies futbolo specialistais. Tuo metu Kijeve lankiau kursus UEFA PRO trenerio licencijai gauti kartu su garsiais Ukrainos treneriais ir gavau pasiūlymą iš „Lviv“ klubo“, – teigia šiuo metu vaikus treniruojantis 64 metų A.Liubinskas.
Taip pat du kartus 1995-1997 ir 2001-2003 metais Lietuvos rinktinę 58 rungtynėse treniravęs B.Zelkevičius daugiausia iš lietuvių dirbo užsienyje – treniravo Rusijos Naberežnyje Čelnų „Kamaz“, Volgogrado „Rotor“, Jaroslavlio „Šinnik“, Kaliningrado „Baltika“, Vladivostoko „Luč-Energija“ ir Latvijos Liepojos „Metalurgs“ komandas.
„Buvau gerai žinomas kaip treneris daugiausia dėl puikių Vilniaus „Žalgirio“ rezultatų Sovietų Sąjungos čempionate. Ar prisidėjo prie gautų pasiūlymų darbas Lietuvos rinktinėje – sunku pasakyti. Jeigu treneris su rinktine nepasiekė gerų rezultatų, juo nepasitikės ir klubai, tad tokiu atveju sunku tikėtis gerų pasiūlymų“, – teigė prieš keletą metų trenerio karjerą Vilniaus futbolo mokykloje „Ateitis“ baigęs 71 metų B.Zelkevičius.
Po rinktinės treneriui yra sunkiau susirasti darbą. Daugelio Lietuvos rinktinės trenerių karjera nėjo aukštyn.
1998-1999 metais 18 rungtynių prie rinktinės vairo stovėjęs K.Latoža po darbo nacionalinėje komandoje išvyko į Farerų salas ir treniravo „FS Vagar“ klubą, vėliau grįžęs į Lietuvą dirbo Vilniaus „Žalgirio“ ir „Vilniaus“ treneriu.
„Po rinktinės treneriui yra sunkiau susirasti darbą. Daugelio Lietuvos rinktinės trenerių karjera nėjo aukštyn. Kartais su pavydu tenka stebėti, kad tie užsienio šalių treneriai, kuriuos esi nugalėjęs aikštėje, dirba garsiuose klubuose.
Skambių pergalių neiškovojam, trūksta ryškių žaidėjų, nemažai rinktinės futbolininkų užsienio klubuose sėdi ant atsarginių suolo ar žaidžia žemesnėse lygose, o rinktinėje žaidžia startinėje sudėtyje. Tai parodo mūsų lygį, todėl turime džiaugtis ir tuo, kad bent kartais pavyksta „iššauti“, – sako vaikus dabar treniruojantis 65 metų K.Latoža.
Ne vienas treneris po rinktinės baigė karjerą
Darbas Lietuvos rinktinėje labai nenusisekė vienam geriausių šalies futbolininkų 43-ejų metų Raimondui Žutautui. Lietuvos, Izraelio ir Graikijos čempionas, Čempionų lygoje mušęs įvarčius į „Manchester United“ vartus, Lietuvos rinktinei vadovavo 2010-2011 metais 16 rungtynių. Po nesėkmingo darbo rinktinėje R.Žutautas apskritai pasitraukė iš futbolo. Tiesa, labai nedaug praktikos R.Žutautas turėjo ir iki darbo Lietuvos rinktinėje, jis vos keletą mėnesių dirbo Vladikaukazo „Alanijos“ vyriausiojo trenerio asistentu.
Prasčiausius rezultatus po nepriklausomybės atkūrimo parodė Stasys Stankus.
Manoma, kad toks pats likimas gali ištikti ir 2015 metų spalio mėnesį iš posto pasitraukusį 51-erių metų I.Pankratjevą, nors iki rinktinės jo karjera Klaipėdos „Atlanto“, Marijampolės „Sūduvos“ ir Vilniaus „Žalgirio“ klubuose klostėsi gan sėkmingai ir 2010 metais jis buvo išrinktas geriausiu A lygos treneriu. I.Pankratjevas rinktinei vadovavo 21 rungtynėse ir pagal šį rodiklį nusileidžia tik A.Liubinskui ir B.Zelkevičiui.
Prasčiausius rezultatus po nepriklausomybės atkūrimo parodė Stasys Stankus. 2000 metais per 8 rungtynes vos dvi pergales draugiškose rungtynėse prieš Latviją iškovojęs S.Stankus pasitraukė po gėdingo pralaimėjimo Kaune 0:4 Gruzijai. Iš jo rinktinės vairą laikinai perėmęs Julius Kvedaras po keturių dienų patyrė dar didesnę nesėkmę – lietuvius Kaune net 6:1 sutriuškino Vengrija. Tai buvo vienintelės J.Kvedaro rungtynės Lietuvos rinktinės trenerio poste.
Šiuo metu J.Kvedaras yra LFF prezidentas, o S.Stankus užima Futbolo techninio vystymo asociacijos prezidento pareigas.
Geriau sekasi Lietuvos rinktinę treniravusiems užsieniečiams
Remiantis statistika, sėkmingiausiai Lietuvos rinktinei vadovavo Jose Couceiro. Portugalijos jaunimo rinktinę ir garsiausią šios šalies „Porto“ klubą treniravęs J.Couceiro, po sensacingos „FBK Kauno“ pergalės prieš Glazgo „Rangers“ Čempionų lygos atrankos turnyre, 2008 metais tapo pirmuoju užsieniečiu prie Lietuvos rinktinės vairo.
2010 metų pasaulio čempionato atrankos turnyre J.Couceiro treniruojami lietuviai pradėjo pergalėmis prieš Rumuniją ir Austriją, tačiau įpusėjus turnyrui patyrė net penkis pralaimėjimus iš eilės, tarp jų ir Farerų salose.
Iš viso per 15-a rungtynių J.Couceiro iškovojo šešias pergales, tris kartus sužaidė lygiosiomis ir patyrė šešis pralaimėjimus.
Dar vadovaudamas Lietuvos rinktinei, J.Couceiro derino darbą ir Turkijos „Gaziantepspor“ klube. Vėliau trumpai vadovavo Lisabonos „Sporting“, o 2011 metais pasirašė kontraktą su Maskvos „Lokomotiv“ klubu, į kurį asistentu pasikvietė portugalų ir rusų kalbas puikiai mokantį E.Jankauską. Po sezono Rusijos sostinėje, J.Couceiro grįžo į tėvynę ir treniravo Setubalo „Vitoria“ bei Eštorilo „Praia“ klubus, iš pastarojo pasitraukė praėjusiais metais ir dabar netreniruoja jokio klubo.
51-erių metų C.Laszlo yra vienintelis iš buvusių Lietuvos futbolo rinktinės trenerių, šiuo metu treniruojantis profesionalų klubą.
Iš J.Couceiro rinktinės vairą nesėkmingai perėmus R.Žutautui, vėl buvo ieškoma gelbėtojų užsienyje. 2012 metais pasirašytas kontraktas su daug žadančiu vengru Csaba Laszlo, kuris buvo pelnęs geriausio Vengrijos ir Škotijos lygų metų trenerio laurus ir turėjo patirties dirbant Ugandos rinktinėje bei Vengrijos rinktinės trenerio, legendinio vokiečio Lotharo Matthauso asistentu.
Tačiau vengras tapo vienu nesėkmingiausių trenerių per visą istoriją. Per 16 rungtynių C.Laszlo patyrė net dešimt pralaimėjimų, keturis kartus sužaidė lygiosiomis ir iškovojo vos dvi pergales – abi prieš nykštukinį Lichtenšteiną.
2013 metų rugsėjį iš Lietuvos rinktinės atleistas C.Laszlo be darbo buvo iki 2015 metų birželio, kai tapo Budapešto MTK klubo treneriu. C.Laszlo treniruojama MTK komanda Vengrijos čempionate užima 5 vietą.
51-erių metų C.Laszlo yra vienintelis iš buvusių Lietuvos futbolo rinktinės trenerių, šiuo metu treniruojantis profesionalų klubą.
Durys į rinktinę – visiems atviros
Tokia statistika negąsdina ką tik pareigas pradėjusio eiti E.Jankausko.
„Prieš kiekvienas rungtynes komanda bus ruošiama tik pergalei ir nesvarbu, su kuo žaisime. Prieš rungtynes visi turi vienodas galimybes laimėti. Suprantame kitų komandų pajėgumą, tačiau tai nekeičia tikslų, nes neįsivaizduoju, kaip kitaip galima ruošti komandą, jeigu nekeli aukščiausių tikslų“, – tvirtina 40-metis E.Jankauskas.
„Dabar rinktinei svarbiausia yra atsigauti psichologiškai po nesėkmių, patikėti savo jėgomis, kad galime pasiekti rezultatą. Aikštėje žaidėjai turi atiduoti visas jėgas. Jeigu to neužteks pergalei, pasveikinsime varžovus ir dirbsime toliau. Jeigu kovoji iki galo, atiduodi visas jėgas ir sąžiningai atlieki savo darbą, tai įvertina ir žiūrovai, kurie yra išprusę, myli futbolą ir nenusisuks nuo komandos, kuri kovoja už Lietuvą“, – teigė naujasis rinktinės treneris.
Jeigu kovoji iki galo, atiduodi visas jėgas ir sąžiningai atlieki savo darbą, tai įvertina ir žiūrovai, kurie yra išprusę, myli futbolą ir nenusisuks nuo komandos, kuri kovoja už Lietuvą.
Paklaustas apie tikslus pasaulio čempionato atrankos turnyre – kokia planuojama užimti vieta ir kiek tikisi surinkti taškų, E.Jankauskas išskyrė kitus prioritetus:
„Neužsiimsiu galimų taškų skaičiavimu, ne nuo to reikia pradėti. Reikia gerinti žaidimą, padėti tobulėti kiekvienam žaidėjui. Aišku, pergalės ir taškai labai svarbu, bet tai – galutinis rezultatas. Dabar svarbiausia – gerinti žaidimą, auginti žaidėjų meistriškumą tiek klubuose, tiek rinktinėje.“
Pastaruoju metu rinktinės treneriai sulaukdavo daug kritikos, kad į rinktinę nekviečiami patyrę futbolininkai, kurie nebijo išsakyti ir kritiškos nuomonės.
E.Jankauskas tvirtina, kad rinktinėje žais visi geriausi šalies futbolininkai: „Rinktinės durys visiems atviros, nepriklausomai nuo amžiaus, nuo klubo, kuriame jis žaidžia. Jau pradėjau kalbėtis su futbolininkais, bendraujame ir siekiame vieno tikslo. Stebėsime visus žaidėjus, nedaug jų turime ir kiekvienas yra brangus ir reikalingas rinktinei.“
E.Jankausko debiutas Lietuvos rinktinės trenerio poste numatytas birželio 6 dieną Lenkijoje.
