Argentinos futbolo esmę galima atrasti vėlai vakare. Atokiuose rajonuose už Buenos Airių ribų, kur gatvėse rengiamos vietinės varžybos.
Čia jaunieji žaidėjai leidžia ištisas paras negailėdami nei savęs, nei varžovų. Jie svajoja kada nors apsivilkti nacionalinės rinktinės aprangą, bet svarbiausia – džiugina vėlai vakare ar anksti ryte susirinkusias minias, žaisdami bet kokios kokybės aikštėse.
Šį žaidimo stilių apibūdina terminas „potrero“. Jo šaknys glūdi XIX a. improvizuotuose žaidimuose mėgėjiškose aikštėse. Visa tai buvo gerokai anksčiau, nei futbolas tapo didžiule verslo industrija su milijardus skaičiuojančiais klubais ir milijoniniais atlyginimais.
Kiekvienai Argentinos futbolo legendai tai įaugę į kraują: Alfredo Di Stéfano, Diego Maradona, Lionelis Messi. Visi jie žaidė „potrero“.
Kai Argentinoje kas nors atlieka įspūdingą driblingą ar pelno nuostabaus grožio įvartį, vietiniai tiesiog sako: „Tai – „potrero“.
Dabar šie argentiniečių žaidimai įgavo šiuolaikinį atspalvį.