Buenos Airėse apsilankęs 15min žurnalistas Marius Bagdonas dalijasi įspūdžiais, kaip istorinį vakarėlį išgyvenusiems argentiniečiams sekasi grįžti į kasdienybę.
Futbolas ir ekonomika – skirtingomis kryptimis
Futbolas ir nacionalinė tapatybė Argentinoje pirmą kartą susiliejo 1986-aisiais, kai Albiceleste su Diego Maradona Meksikoje laimėjo pasaulio futbolo čempionatą.
Šalies demokratija, atkurta po dešimtmečius trukusių perversmų ir brutalaus kariuomenės viešpatavimo, šventė futbolo dievo iškilimą. Berniukas iš kuklaus Buenos Airių paribio lūšnyno tapo pasaulio užkariautoju.
Stiprus euforijos protrūkis pudravo skaudų Argentinos nuosmukį: XX a. pradžioje ji buvo septinta pagal turtingumą pasaulio valstybė, o aštuntojo dešimtmečio pabaigoje nusigyveno iki septintojo dešimtuko.
Ženklų ir relikvijų, menančių istorinę šalies futbolo sėkmę, apstu ir šių dienų Buenos Airių gatvėse bei skersgatviuose.
Išblukusios nuotraukos, 1986-ųjų pasaulio čempionatui skirtos proginės monetos, magnetukai, vimpilai, atvirukai su Silvio Gazzanigos šedevrą laikančiu D.Maradona, jau nebeleidžiamo „El Grafico“ sporto žurnalo gelstelėję seni numeriai aplankstytais kampučiais – visa tai ir dar daugiau gali rasti San Telmo sendaikčių turguje.
Kai dabartis taip nuvilia, visada lieka praeitis. Laiko dulkės šių dienų Buenos Airėse tvyrote tvyro ore.
O praėjus beveik keturiems dešimtmečiams, istorija kartojasi.
Kai D.Maradona ikoniniame „Azteca“ stadione užkėlė savo šalį į viršūnę, infliacija flirtavo su 116 proc.
Visai neseniai šis rodiklis Argentinoje taip pat grėsmingai peršoko 102,5 proc.
Tarp D.Maradonos ir 2023-iųjų išvakarėse pasaulio futbolo čempionatą galiausiai laimėjusio Lionelio Messi, šalis tris kartus negrąžino užsienio skolos, turėjo dvi nacionalines valiutas ir 2018 m. gavo didžiausią istorijoje Tarptautinio valiutos fondo pagalbą.
Argentinos futbolas sparčiai kilo, kai jos politika ir ekonomika smuko į žemumas.
