Dviejuose jau nebeegzistuojančiuose Ukrainos klubuose Kijivo „Arsenal“ ir „Sevastopol“ rungtyniavo S.Mikoliūnas 2009-2014 metais.
„Siaubinga situacija, – rinktinės treniruotėje žurnalistams pasakojo S.Mikoliūnas. – Matome, kaip kenčia Ukrainos tauta. Džiugu dėl Lietuvos žmonių, kurie yra nusiteikę padėti kaip įmanoma. Tą jie jaučia.“
Futbolininkas pasakojo, kad daugeliui buvusių bendražygių buvo priversti savo šeimas išvežti į užsienį.
„O patys gina savo tautą, laisvę. Kai kurie su automatais stovi postuose, saugo. Nerimauju dėl jų, pastoviai bendraujame“, – sakė S.Mikoliūnas.
Vilniaus „Žalgirio“ kapitonas teigė, kad jo šeima taip pat ištiesė pagalbos ranką brangiems žmonėms iš Ukrainos.
„Priėmėme keletą žmonių. Vieną komandos draugo vaiką, kuris yra futbolininkas – suteikėme jam galimybes sportuoti Vilniaus „Žalgiryje“ su jaunimo komanda. Taip pat ten turiu savo antrą mamą, kaip ją vadinu, kurią pavyko parsigabenti pas save nuo to siaubo. Jų vidinė ir psichologinė būsena prasta, yra nusiminę, labai dėl visko išgyvena“, – neslėpė futbolininkas.
Ir pasiuntė žinutę savo tautiečiams.
„Norisi paprašyti Lietuvos žmonių, kad kaip įmanydami stengtųsi juos integruoti, kad tie žmonės galėtų pradėti veiklas, kad pavyktų juos atitolinti nuo tos būsenos“, – kalbėjo S.Mikoliūnas.
Ir nors mintys apie karo siaubą galvoje sukasi nuolat, Lietuvos rinktinė susirinko į stovyklą, kurios metu ruošiasi dvejoms draugiškoms rungtynėms su San Marinu ir Airija.
Praėjusį ciklą S.Mikoliūnas praleido dėl traumos, tačiau dabar vėl sugrįžo į nacionalinę komandą, kurioje ir toliau vyksta kartų kaita.
„Senbuviai stengiamės jaunimą integruoti, skiepyti atsakingumą, Lietuvos futbolo filosofiją, kad turime būti visi kartu ir kilti į viršų“, – kalbėjo krašto gynėjas.
Ar nebus tai paskutinis 37-rių S.Mikoliūno sezonas rinktinėje?
„Nenoriu spėlioti. Kol sveikatos bus, kol būsiu reikalingas – tol būsiu čia“, – patikino jis.