Pernai visus rezultatyvumo rekordus mušęs A. Rimkevičius, dabar pasieks naują – taip toli nuo tėvynės dar nėra žaidęs nė vienas profesionalus Lietuvos futbolininkas
Šis Brunėjaus klubas rungtyniauja kitos šalies – Singapūro futbolo pirmenybėse. DPMM yra bazinis vienos iš Azijos žemyno futbolo autsaiderių Brunėjaus rinktinės klubas. Jo komandoje žaidžia vietos futbolininkai, du brazilai ir vienas portugalas. DPMM treniruoja kroatas treneris Vjeranas Simuničius.
Brunėjus yra nedidelė šalis didelėje Borneo saloje. Jos sostinę Bandar Seri Begavaną ir miestą-valstybę Singapūrą skiria apie 1300 kilometrų.
Rytų Azijos musulmonų valstybę valdantis Brunėjaus sultonas Hassanalas Bolkiah yra laikomas vienu trurtingiausių pasaulio žmonių.
DPMM prezidentas yra sultono sūnus Al-Muhtadi Billahas.
A. Rimkevičiui šiemet nesisekė taip puikiai, kaip pernai, ir į rezultatyviausius A lygos žaidėjus jis nepretendavo. Tačiau tai, kad puolėjas atsidūrė tokiame pasaulio futbolo užkampyje, vis vien sukėlė nuostabą Lietuvos futbolo bendruomenėje.
– Kaip atsitiko, kad atsidūrėte toje tolimoje ir egzotiškoje šalyje?
– Turėjau vieną pasiūlymą vykti į Izraelį, kitą – vėl bandyti prisijungti prie Drezdeno „Dynamo“ komandos Vokietijoje. Šiuos pasiūlymus rimtai svarsčiau, bet reikėjo laukti kada komandos pradės pasiruošimą ir maždaug po mėnesio dalyvauti peržiūroje. Tada sulaukiau agento skambučio ir pasiūlymo žaisti Singapūro čempionate. Reikėjo apsispręst staigiai ir sutikau pradžiai nuskristi kelioms dienoms. Nuskridau, viskas man patiko, sudalyvavau vienoje treniruotėje, vienose draugiškose rungtynėse, pasisekė jas labai gerai sužaisti ir gavau pasiūlymą likti. Sutikau.
– Ką apie Brunėjų žinojote prieš išvykstant?
– Apie Brunėjų nežinojau nieko, bet yra visagalis „Google“, tai šiek tiek apsišviečiau, pažiūrėjau informaciją apie komandą: kokios tautybės treneris, kokie legionieriai, pažiūrėjau keletą rungtynių.
– Ką spėjote pamatyti dabar?
– Kol kas tespėjau pamatyti tik stadioną, treniruočių aikštes, bazę ir viešbutį kuriame apsistojau ir kartu su komanda skridau į Singapūrą žiūrėti rungtynių.
– Ar sunki aklimatizacija?
– Truputį sunku dėl laiko, nes čia yra penkiomis valandomis daugiau. Aš dar vis Lietuvos režimu gyvenu, tai naktimis nemiegu, miegu dienomis ir niekaip nepereinu i jų laiko juostą. Bet priprasiu, ne problema. O šiaip – labai karšta. Šiltnamis. Bet kas dieną vis geriau. Priprantu prie šilumos. Kai tik atvažiavau, vis galvojau – kaip čia reiks bėgiot? Bet jau gerėja.
– Ar nebaisu? Kultūra, gyvenimo būdas, įstatymai turėtų labai skirtis nuo Europos?
– Nebaisu, o kaip tik įdomu. Įdomu, nes nauja, nepatirta. Man tai patinka. Čia žmonės geri, atsipalaidavę. Brunėjus – rami taikos šalis, čia uždraustas alkoholis, cigaretės. Šalį valdo sultonas. Mūsų komandą – jo sūnus, čia vadinamas princu. O Singapūras – kitokia šalis. Tikrai graži, su daug veiksmo, pramogų ir veiklos. Ten jau yra kur nueiti, verda naktinis gyvenimas.
– Ar nemanote, kad žaidimas Azijoje palaidos visas galimybes žaisti Lietuvos rinktinėje?
– Su rinktine jau bus sudėtingiau. Gal net ir išvis be šansų. Dar su tokiais mūsų rinktinės trenerio pasisakymais (kažkur skaičiau) – jei Žalias (Marius Žaliūkas – red. past.) pasirašo sutartį su žemesnės lygos „Rangers“, jam rinktinė užsidaro. Manyčiau, ne rinktinės treneris turėtų spręsti, kas kur su kuo turi pasirašyti. Nors nesu įsitikinęs, kad treneris taip pasakė. Gal čia tik taip perteikė žiniasklaida.
– Jums tokį didelį atlyginimą toje šalyje pasiūlė, ar tiesiog užsimanėte egzotikos?
– Ne prie ko čia egzotika. Na gal šiek tiek... Čia galima iš futbolo užsidirbti, o ne vien egzistuoti, kaip Lietuvoje. Ir dar galiu pasakyti – nė vienas Europos klubas man tiek nesiūlė, kiek šitie. Jei atvirai – nesu aš tokio lygio žaidėjas, kad galėčiau įsitvirtinti gerame Europos klube...
– Kaip šeima? Ar su jumis, ar palikote Lietuvoje?
– Šeima atskris neužilgo ir pabus su manim per vasarą. O tada mano vyresnioji dukra jau ruošis rugsėjo pirmajai į pirmą klasę. Tad liksiu vienas.
