„Atiduosime 110 procentų. Kvailiausia ir turbūt populiariausia frazė profesionalių sportininkų lūpose. Lietuvos futbolas atrado kitą: mums parodė, kaip žaidžiamas futbolas. Ši replika tapo kone visų amžiaus grupių šalies rinktinių trenerių mantra.
Neįkyri pastaba – televizorius kiekvieną savaitę mums visiems rodo, kaip žaidžiamas futbolas, jeigu ką. Nepaisant to, dauguma mūsų – save, beje, aš irgi priskiriu šiai kategorijai – net Sekmadienio lygoje esame ar buvome futbolo klounai. Matyti ir mokėti – labai skirtingi dalykai.
Mūsų rinktinių futbolininkai matė. Žino, kaip tai atrodo. Kam nors nuo to lengviau? „Mes tikime šiais vyrais“, – po pralaimėjimo italams 0:5 kalbėjo trenerio Valdo Ivanausko asistentas Tomas Ražanauskas.
Logiška. Jei Žemėje iš visų maistinių medžiagų turinčių produktų liktų tik silosas, mes sakytume, kad valgyti jį – skanu ir sveika. V.Ivanauskas ir T.Ražanauskas savo valgiaraštyje neturi jautienos didkepsnio ir jūros gėrybių patiekalų. Jie turi tik... Na, patys supratote. Todėl ir jų oratorystės galimybės – stipriai ribotos.
Per rungtynes su Šiaurės Airija pirmojo kėlinio viduryje pradėjau skaičiuoti laiką iki artimiausio epizodo, kai lietuvis su kamuoliu apeis varžovą. Praėjo dvylika minučių iki tos akimirkos, kai Justas Lasickas sužaidė vienas prieš vieną. Toks tad silosas.
Dabartiniai treneriai pašarinę futbolo sriubą bando virti kitaip, nei tai darė buvęs rinktinės vairininkas Valdas Urbonas. Drastiškai atjauninta vidurio gynėjų pora. Edgaras Dubickas – pagrindinio puolėjo pozicijoje. Dvikovose su Bulgarija ir Italija – J.Lasickas krašto gynėjo pozicijoje.
Pirmas įspūdis vertinant eksperimentus? Per rungtynes su Šiaurės Airija Herbertas Wellsas turėjo neramiai vartytis karste – jis sukūrė nematomą žmogų, o mūsų rinktinės gynybos linijoje jų buvo bent du. Tai yra jų niekas nematė ten, kur jie turėjo būti airiams puolant. Gerai, kol kas nurašykime tai jaunystei ir menkai patirčiai.
Puolėjas? Koks skirtumas – lietuvis puolėjas Raudonojoje knygoje turėjo būti dar tais laikais, kai žaidė Edgaras Jankauskas ir Tomas Danilevičius. Kažkur tarp bambukinio lemūro ir Jamaikos iguanos. Dabar lietuvio puolėjo negali būti net ten – išnyko porūšis, deja.
Klausimų kelia J.Lasicko pozicionavimas aikštėje. Abejonę galima suformuluoti taip: koks skirtumas, ką aikštės krašte maudys Moise Keanas iš Italijos rinktinės – Rolandą Baravyką, Vaidą Slavicką ar dar kažką? Vis tiek maudys. Kodėl ten atsiduria J.Lasickas – žmogus, kuris, Arvydui Novikovui esant plintusinės formos, šioje komandoje – neabejotinai yra kūrybingiausias žaidėjas?
Gerai, nebelendu į rinktinės trenerių virtuvę. Buvusiam Sekmadienio lygos klounui joje nederėtų sukiotis. Tiesiog atsakysiu į du bene dažniausiai girdimus klausimus.
Pirmas: kiek taškų surinksime atrankoje? Atsakymas – nulį.
Antras: kada Lietuva žais Europos arba pasaulio čempionate? Nebemanau, kad sulauksiu. Nedepresuoju. Neisterikuoju. Tiesiog – stebėdamas lietuviško futbolo raidos algoritmą – bandau logiškai vertinti dabartį ir poros artimiausių dešimtmečių perspektyvą.
Šioje vietoje galima prisiminti gerokai nuzulintą istoriją. Gūdžiais 1987-aisiais po to, kai „Napoli“ iškovojo savo pirmąjį per klubo egzistavimo istoriją scudetto, ant vienų miesto kapinių tvoros kažkas parašė: „Jūs net neįsivaizduojate, ką pražiopsojote“.
Jei staiga stebuklas nutiktų ir Lietuvos rinktinė patektų ten, kur visi varžovai jai rodytų, kaip žaidžiamas futbolas, ir kas nors tuo metu mane dar prisimintų, parašykite ką nors panašaus ant mano kapo akmens. Norėjau sakyti: būsiu dėkingas, bet manęs tada jau nebebus. Todėl dėkoju iš anksto, ačiū“, – rašė N.Kesminas.
